Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

Į parodą, skirtą praėjusio amžiaus pabaigos namų kolekcijoms, esu priversta žvelgti lyg Janas (Janus Geminus): paroda taip pat panaši į šį dievą, žvelgia ir praeitin, ir ateitin.

Pirmasis mano žvilgsnis – iš vidaus, iš to anų laikų sūkurio, kur trynėsi ribos tarp menininkų ir kolekcininkų, nes patys menininkai nejučia buvo sukaupę puikius draugų darbų rinkinius tapdami kolekcininkais, o kolekcininkai buvo beveik kolegos, tokie kaip architektas Zigmantas Liandzbergis, Laimonas Noreika ar kino scenarijus rašęs Pranas Morkus. Pas daugumą namuose tuomet paveikslai kabėjo nuo grindų iki lubų (pas mus – taip pat).

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.

Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“

 Daugeliui abstrakcija Lietuvoje 7–8-ąjį dešimtmetį buvo labiau įkyri mintis nei būtinas kūrybos vystymosi etapas, tą gerai atskleidė ši mažytė ir keista paroda. O štai tokios – privačioj aplinkoj vykstančios – parodos yra nenauja ir organiška praktika, ji turi priešistorę ir makabriškuoju sovietmečiu, ir nesenoje šiandienybėje.

Vilniaus dailės akademijos dailėtyros II ir III kursų studentai pasikvietė žymų džiazo muzikantą, perkusininką, kompozitorių ir audiovizualinių instaliacijų kūrėją Vladimirą Tarasovą pasikalbėti apie kūrybą, meno studijas, sovietmečio dailės gyvenimą ir šiuolaikinį meną. Tuo įkvepiančiu pokalbiu dalijamės su skaitytojais.

Ne vienas, pažiūrėjęs Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“, sakė: „mes jo kažkodėl nežinojome viso“. Taip ir yra. Ši keista replika sulydo nuostabą su palengvėjimu, kad klaida jau ištaisyta. Netgi išleista stora knyga, kurioje suregistruoti visi kūriniai, parašytas išsamus tekstas (ačiū knygos autorei Ramintai Jurėnaitei, MMC, 2014 m.). Žinoma, prireikus ką nors pasakyti apie Šaltenio kūrybą be jokio vargo atmintyje iškildavo „Naktinis autobusas“, „Moteris“ (ta, kuri vemia atsiklaupusi prie unitazo), „Vakaras“ (irgi autobuse). Seniai pamėgti kūriniai, kurie nenusibosta. Bet matyti visada po vieną – kabantys bendroje parodoje ar ant sienos kažkieno namuose. Atsiverčiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvos dailė: 1975–1995“, kur aprašyti visi svarbiausi to laiko menininkai. Šaltenio ten – tarsi nemažiau nei kitų „deromantizavimo tendencijai“ atstovaujančių tapytojų (Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius). Yra ir vien jo kūrybai skirtas tekstas (p. 186–188). Bet jis ne toks vaizdingas ir analitiškas kaip apie kitus, apsiribojantis abstrakčiais apibūdinimais: „sąmojingasis dramatizmas“, „atviras jausmingumas“, spontaniškumas, intuityvumas, eskiziškumas, ekspresionizmas, fotografiškumas.  Kokia to abstraktaus „nevisumo“ priežastis? Gal „kaltas“ pats menininkas, bemaž visą savo laiką skiriantis kitiems: pirmiausia – Sąjūdžiui (buvo jo iniciatyvinės grupės narys), paskui – Vilniaus dailės akademijai (1994–2004 m. jos rektorius, o iki 2013 m. – prorektorius), miestui (kaip jo tarybos narys 1996–2010 m.). Ir nesirūpinantis iškelti save.