7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš kambarių

Paroda „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 17 (1254), 2018-04-27
Dailė
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.

Į parodą, skirtą praėjusio amžiaus pabaigos namų kolekcijoms, esu priversta žvelgti lyg Janas (Janus Geminus): paroda taip pat panaši į šį dievą, žvelgia ir praeitin, ir ateitin.

Pirmasis mano žvilgsnis – iš vidaus, iš to anų laikų sūkurio, kur trynėsi ribos tarp menininkų ir kolekcininkų, nes patys menininkai nejučia buvo sukaupę puikius draugų darbų rinkinius tapdami kolekcininkais, o kolekcininkai buvo beveik kolegos, tokie kaip architektas Zigmantas Liandzbergis, Laimonas Noreika ar kino scenarijus rašęs Pranas Morkus. Pas daugumą namuose tuomet paveikslai kabėjo nuo grindų iki lubų (pas mus – taip pat). Mano pirmasis Jano veidas atsimena, kaip, tarkim, pavasario šeštadienį mūsų šeima keliauja į Žvėryną pas architektą Zigmą Liandzbergį ir jo žmoną Janiną. Ji man atrodė nepaprastai graži moteris, turinti daugybę elegantiškų, nematytų suknelių. Bronės Mingailaitės-Uogintienės tapytas portretas ištraukia jau atminties ištrintas situacijas, net kvapus, o Vinco Kisarausko „Architekto Z. L. ir rėkiančio Edipo portretas“ (1979) – tapymo „iš natūros“ istoriją. Architektas lankydavosi norėdamas ne tiek pozuoti, kiek pabendrauti, o tapytojas vieną kartą, tai supratęs, pasakė:

 

– Gal tu jau šiandien eik namo, aš be tavęs tavo portretą nutapysiu...

 

Nieko bloga po tuo pasakymu nebuvo, taip galima pasakyti tik bičiuliams, kurie neįsižeis. Žodžiu, tai istorija apie ilgametę draugystę, vedanti prie Klinikų ligoninės fasado mozaikos, Liandzbergio iniciatyva užsakytos Kisarauskui. Ir tai tik vienas kolekcininkas!

 

Kitas – Pranas Morkus, su kurio vaikais mes žaisdavome kieme, nes iki 5 metų gyvenome tame pačiame name, o vėliau ten liko tėvų dirbtuvė. Šis pasakojimas apie paveikslus, graviūras, piešinius, kuriuos iš po kažkokių žemių atkasdavo P. Morkus. Jis puikiai išmanė senąją dailę, todėl vieną vakarą, o gal sekmadienio popietę, ėjome į svečius apžiūrėti Vytauto Kairiūkščio paveikslo. Be abejo, gali būti, kad viskas susidubliavo, kaip kadrai užsikloja vienas ant kito, jei nepavyksta prasukti juostos, gal V. Kairiūkščio „Jūros švenčių fragmentas“ (1939) įsigytas vėliau, tačiau aš jį randu šioje parodoje, o pavardė mano atmintyje tvirtai susieta su Prano Morkaus pavarde.

 

Tiesa, pastaroji reiškė ne tik paveikslus, ypač graviūras, kurios parodoje neeksponuojamos, nes galbūt buvo pakeistos į Algimanto Kuro „Peizažą Nr. 17“ (1981) ar tamsų pirmykštį Povilo Ričardo Vaitiekūno „Peizažą“ (1967), bet ir filmą „Smokas ir Mažylis“ (LRT), kurio scenarijaus autorius buvo P. Morkus. Reiškė visus lietuviškus filmus – Seklį Kalį (nors scenarijaus autorius nebe Morkus, o režisierius Arūnas Žebriūnas), bet vis tiek mūsų kino scenarijai man tuomet dvelkė Morkaus dvasia. Beje, „Seklio Kalio nuotykių“ (1976) dailininke buvo dar viena įstabi menininkė, kurios „Smėlio laikrodį“ (nedatuotas) galima pamatyti parodoje – Juzefa Čeičytė. Kine kartais dailininku dirbo ir mano tėtis Vincas Kisarauskas. Akivaizdu, kad tame modernizmo ir sovietmečio audinyje viskas susimazgę, susiviję įvairiais ne iš karto matomais saitais.

 

Paroda, kuruota Eglės Juocevičiūtės, Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, Kadri Asmer, Raivo Kelomeeso, pilna ir šešėlinių herojų. Vieno jų hologramą prikelia Valdo Neniškio kolekcijos bronzinis Vytauto Šerio lipdytas Mikučio biustas („Mikučio galva“, be datos). Toks gyvas ir kartu šiurpus, dabar savo tuščiomis akiduobėmis žvelgia kažkur per dešimtmečių klodus ir beveik nekrutina lūpų tardamas galingiausią burtažodį, juos nugalintį. Jano veidas ryškiai ryškiausiai regi Mikutį, jo povyzą, keistus mėšlungiškus rankų judesius blogiausiomis gyvenimo akimirkomis, kelnes, man atrodžiusias per trumpas, ligos niokojamą veidą, kalbančias lūpas, nosį, smakrą, girdi balso aidą. „Pelys“, sakau vaikystėje vaikų duotą pravardę, vaikų tenaudotą.

 

Valentino Antanavičiaus asambliažai iš Valdo Neniškio kolekcijos primena menininko dirbtuvę – vieną iš asambliažų, matytų joje, man, vaikui, atrodžiusį dievišku kūriniu, nes ten buvo pritvirtintas judantis žaislas.

 

Stasės Mičelytės pavardė, reiškusi žmogų, remiantį menininkus (jos kolekcija po mirties tapo valstybės nuosavybe). Ekspozicijoje blausiai švyti bonariškasis Algirdo Petrulio „Natiurmortas su raudonomis gėlėmis“ (1975), švarioji Kazės Zimblytės „Kompozicija“ (1980), beveik abstraktus dramatiškas Igorio Piekuro „Sušaudytas medis“ (1970), 1977 ir 1984-ųjų Teresės Rožanskaitės paveikslai. Jei gali būti nebanalios gėlės, tai jos yra čia, ne tik A. Petrulio, bet ir Antano Gudaičio, „Natiurmortas su gėlių puodu ir statulėle“ (1932). Greta – net visai studentiškais laikais kvepiančios (1964), todėl vėlgi įdomios Aloyzo Stasiulevičiaus gėlės.

 

Laimonas Noreika irgi buvo iš tų kolegų, ne prekeivių menu, tarsi ne kolekcininkų. Gaila, kad liko tiek nedaug kolekcijos kūrinių, tačiau stulbina Lino Katino „Kėdė už lango“ (1970) ir  „Gėlių puodelis lange“ (1970), o baltas „Be pavadinimo“ (be datos) vėl atskamba kaip mums dovanoto paveikslo, to, su kuriuo užaugau, brolis.

 

Už kadro su visa savo nuostabia kolekcija yra šioje parodoje nesirodanti Laima Šveistytė, turinti, visada turėjusi puikų skonį ir tiesiog jautusi gerus paveikslus. Žodžiu, vienas mano dviveidžio Jano veidas nostalgiškai įsmeigęs žvilgsnį į nupilkusį tolumoje dunksantį praėjusio laiko masyvą, kurį vėl priartina savininkai ir jų surinkti kūriniai.

 

Estų kolekcijos taip pat kalba šiam veidui, nes Matti Milius surinkta grafika (ir lietuviška) primena laikus, kai eidavome į Pabaltijo grafikos parodas (bienales? trienales? nepamenu), kur stebėdavomės fotorealistine spalvota litografija, kaip Ülo Emmuso „Uždarytos parduotuvės“ (1982), puikiai pamenu ryškų braižą sukūrusį Jüri Arraką, kurio grafikos lakštus matome toje pačioje Matti Milius kolekcijoje, o tapybą („Žiūrovai“, 1972) – pas Martą Leppą. Regis, buvo jo pieštas animacinis filmas, sako mano vaikystės prisiminimai. Pasitikrinu – iš tiesų yra. Rūstus, kruvinas estų epas „Suur Tõll“ (1980). Kaip ir daugelis to laiko animacinių filmų – ne vaikams.

 

Bet tegul Janas sau žvelgia į praeitį, yra ir kitas jo veidas, kasdieniškai susirūpinęs, gal jis ruošia kokią publikaciją, sakau, o gal net rengia parodą (supaisysi tuos dievus!). Rimtai dėsto, kokia svarbi paroda dėl daugelio niekad nematytų, vienoje vietoje surinktų įdomių, reikšmingų, netikėtų modernizmo kūrinių. Primena Kazės Zimblytės parodą „Kazimiera Zimblytė (1933–1999). 7 dešimtmetis“, ne itin sėkmingai kuratorės Mildos Žvirblytės apribotą vienu dešimtmečiu, todėl joje  trūko būtent tokių kaip Jono Žiburkaus kolekcijos „Kopa“ (1972), Stasės Mičelytės turėta „Kompozicija“ (1972) ar V. Neniškio „Be pavadinimo“ (1970), „Be pavadinimo“ (nedatuota). Ne, aš jau nebepurkštausiu, ar nebuvo galima pasiskolinti, nes juos galima pamatyti dabar čia. Paroda „Tyliosios kolekcijos“ – puikus sovietmečio Lietuvos ir Estijos modernistinių ieškojimų pjūvis, rodantis ir tai, kas buvo vertinama, kokie autoriai buvo madingi. Lietuvoje Valentinas Antanavičius su savo nutapytomis rūsčiomis lyg Velykų salos skulptūromis ir asambliažais, matyt, yra lyderis. Kuratorės parodą papildo ir kolekcininkų gyvenimo istorijomis, tarkim, faktu, kad V. Žukas sovietmečiu nė karto nebuvo išleistas į užsienį. O Jonas Žiburkus kolekcionavo ne tik tapybą, bet įsigijo ir skulptūrinius Artūro Railos „Projektą paminklui tremtiniams“ (1989), Algio Lankelio „Be pavadinimo“ (1986), Mindaugo Šnipo „Tėvus“ (1987) ir „Gyvenimo medį“ (1983). Nors puiki skulptūros kolekcija su Mindaugo Navako skulptūromis pasitinka ir V. Neniškio ekspoziciniame „kambarėlyje“, malonu atrasti Broniaus Gražio kolekciją, labiau atspindinčią savininko gyvenimą nei bendras modernistines tendencijas.

 

– Bronius Gražys, – kadaise prisistatė kažkuris (kolekcininkas ar menininkas, nežinia, kuris pirmas).

 

– Aš irgi Bronius Gražys, – atsakė antrasis. Ta proga kolekcijoje yra ir Gražio paveikslas „Be pavadinimo“, nedatuotas.

 

Ramiam tyrinėtojo žvilgsniui ši paroda skleidžiasi ne tik kaip malonumų gausa (kiekvienas artimas sielai kūrinys yra malonumas, tikiu, kad daugelis čia ras ne vieną tokį), bet ir kaip informacinis srautas, pildantis spragas, stebinantis. Ar gali nestebinti beveik abstraktus Jono Švažo „Etiudas su medžiais“ (1876), taip pat beveik abstraktus, rupios tapybos, spėju, kad ankstyvas Antano Kmieliausko „Be pavadinimo“ (be datos, iš Z. Liandzbergio kolekcijos)? Va kaip galėjo būti, bet neįvyko, sako šis darbas, ir dar nesuvienodėjęs, dar eksperimentuojantis su medžiagomis ir formomis A. Stasiulevičiaus, nors jau su pavadinimu, „Vilnius“ (1970).

 

Savaip nukauna Estijos kolekcininko Marto Eriko surinkta Paulio Rajangu koliažų ekspozicija, tokia savita, nenudailinta ir politiška, ką dar pabrėžia ir pavadinimai – „Sėdinti pora su Nikita Chruščiovu ir kitais“ (1982), „Monumentas“, „Tribūna“, „Laimingų Naujųjų metų“ (iš serijos „Sovietų naktis“, 1982). Tiesa, ir senesnio laikotarpio autoriai turi kažką bendro, rodančio tam tikras kolekcininko estetines nuostatas, tarkim, Ülo Soosterio „Asfalto liejikai“ (1949). Visų kolekcininkų nuostatos matyti iš jų rinkinių, o kartais čia galime rasti ir nuostabias platoniškos meilės istorijas – Vlado Žuko žmonos Eleonoros ir Žibunto Mikšio susirašinėjimą.

 

Pasakojimų parodoje daugiau, nei esu pajėgi surašyti, tuo labiau kad antrasis Jano veidas, žvelgiantis į ateitį, rūsčiai raukia antakius. Yra dėl ko – kolekcijos tiek anais, tiek šiais laikais yra labai trapus, greit suyrantis vienetas. Kartais nereikia nė savininko mirties, pakanka skurdo ar kitų nelaimių, ką rodo Ričardo Jakučio atvejis, o jo surinkta kolekcija buvo bemaž didžiausia iš privačių lietuvių dailininkų kolekcijų. Suprantant, kad mūsų kultūros politika vis dažniau verčia tik susiimti už galvos, čiupti senąjį Urbonų kovose už Lietuvos kino teatrą naudotą transparantą ir vėl eiti protestuoti prie kokios nors ministerijos, suprantant, kad kultūrai gresia naikinimas lyg gariūnmečiu, išsaugotos kolekcijos atrodo tarsi slapti botanikos sodai, mažos tokių skirtingų žmonių sukurtos tyliosios salos.

 

Iš tiesų tas dviveidis Janas – keistas. Sakoma, kad jis – durų dievas! Kad jis – pradžios, pabaigos, kartais ir vidurio dievas, o jo šventyklos durys būdavo atdaros puolant priešams. Uždaros – klestėjimo, taikos periodu. Šių kolekcijų atvėrimas kaip tik lyg per karą atvertos durys. Karą vos įžiūrimą, nes jis – už kultūros vertybių išsaugojimą. Kad ir ateityje galėtume matyti gyvus kūrinius, o ne pasakojimus ar dokumentaciją, kaip matome Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus „Nykštuko“ kavinės freskas.

 

Paroda veikia iki birželio 6 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.