7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paštas nori būti „nulaužtas“

Paroda „Nebaigti reikalai. Apie menininę komunikaciją paštu“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 16 (1295), 2019-04-19
Dailė
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

 

Tą sekmadienį sėkmingai susitikome, nors ir nustebino romane neaprašyta turistų minia. O šios savaitės pirmadienį Notrdamas sudegė. Ne visai – išliko karkasas, du bokštai, sienos, galbūt ir rozetės. Prezidentas prisiekė atstatyti šį ne tik prancūzų, bet ir visos Europos kultūros simbolį. Katedra atlaikė aštuonis šimtmečius – revoliucijas, komunas, okupaciją – ir užsiliepsnojo ėmus atnaujinti smailę, kad pastatas lengviau „atlaikytų laiką“. Neatlaikė. Kaip ir degančius Niujorko bokštus dvynius, stebėjome šį gaisrą realiu laiku. Jei tai būtų įvykę pašto visagalybės laikais, žinia būtų atėjusi gerokai vėliau. Laiškai ne tik sulėtindavo laiką, bet ir brandindavo palaimingą nežinojimą, laukimą kažko, to pasaulio, kurio galbūt ir nėra, ir nebūdavo, kol iš jo neatkeliaudavo žinia, sveikinimas, daiktas ar koks meno kūrinys. Kaip supratote, šią savaitę negaliu pradėti jokio straipsnio kitaip nei in memoriam Notrdamui. Su bet kokia tema būčiau radusi sąsają.

 

***

Kas dabar paštu siunčia atvirukus? Beveik niekas. O meną siunčia. Laisvydė Šalčiūtė ir Kęstutis Grigaliūnas siunčia kūrinius draugams kaip kalėdinius sveikinimus. Ričardas Šileika siunčia literatūrinius atvirlaiškius, kad ir paštininkai turėtų ką pasiskaityti. Vienoje pusėje – šaukšto nuotrauka, kvitas, kasdieniškas, bet kažkuo keistas skelbimas, o kitoje – tekstas, pavyzdžiui: „akys sąla, aha, bet, anot maximos filosofų, etiketėje pavaizduoti produktai nebūtinai yra sudedamieji šios prekės komponentai, absoliučiai nevaldoma situacija – arba nušienauti, arba nusigręžti. mostelėjau, kostelėjau, švystelėjau. aha, dar po vieną. pomidorus Kalvarijų turguje perku iš anykštėnės. 1G autobuse, žiū, skulptorius Mindaugas Šnipas maigo savo skambinamąjį daiktą. Jam išaiškinu tokią tiesą: ir XX amžiaus pradžioje, ir XXI amžiaus pradžioje kaimietį į miestą trenktis priverčia geležies reikalai. Ir rodau jam iš kišenės ištrauktą skolintą. Viens! akys vis susiranda prieglobstį.“ Dabar akys vis dažniau susiranda prieglobstį internete, kur susirašinėjimas greitesnis, nesureikšmintas paveikslėliais, takus ir begalinis. Parodos „Nebaigti reikalai“ kuratorės Ieva Pleikienė, Aistė Kisarauskaitė ir Danutė Gambickaitė šios naujoviško susirašinėjimo srities beveik nelietė, apsiribojo dviem elektroninio pašto žinučių pagrindu sukurtais videofilmais (Kristinos Inčiūraitės ir Vitalijaus Strigunkovo).

 

Paroda iš dviejų dalių: Ievos Pleikienės mokslinio tyrimo rezultatus pristatančios sovietmečio „meno paštu“ apžvalgos ir Sąjūdžio laikais prasidėjusio eksperimentavimo su paštu kaip komunikaciją įgalinančia ir trikdančia institucija. Abiejų bangų sukėlėjai savaip išprotėję, savaip išnaudoję ir laužę pašto konvencijas. Erdviame Nacionalinės dailės galerijos vestibiulyje pirmiausia aptinki „šiuos laikus“. Jie pristatyti sunkiasvorėmis siuntų dėžėmis su perspėjamuoju užrašu „fragile“. Turinys iš tiesų trapus – maži popierėliai, karpinėliai, lankstinukai, poezija, koliažai, išgalvoti pašto ženklai, atvirukai ir laikraščiai. Sovietinė dalis eksponuojama viršuje, 5 salėje „ištiškusioje“ Roberto Narkaus instaliacijoje, padarytoje iš senų kontoros baldų. Jie „nusileido tarsi kometa“, kuri duždama lyg savaime susikonfigūravo į stalčių kalėdinę eglutę, veidrodžių buduarus, lentynų, durų ir skelbimų stulpų katedras. Po šiuos atsitiktinumo griuvėsius reikia vaikščioti atsargiai, kad netyčia ko nenubrauktum kuprine ar drąsesniu mostu. O laiškai slapstosi visur, tie intymūs, šmaikštūs, o kartais rimti akiplėšos.

 

Nors mano šeima nepriklausė jokiai bohemai ar menininkų sambūriui, tokių laiškų gaudavome ir mes. Mat mūsų daugiabutyje gyveno dvi dailininkės – Alfreda Gintalienė ir Valė Vaitkienė, kurios (kiek pamenu) dar ir siūdinosi sukneles pas mano močiutę. Prieš Kalėdas (ar Naujuosius) iš jų būtinai gaudavome autorinių, kuria nors grafikos technika atspaustų atvirukų neįprastos formos voke, kartais irgi papuoštame paveikslėliu. Atviruke dažnai būdavo vaizduojamas Vilnius, šventiškas ir paslaptingas. Kadangi tais laikais pramogų trūko ir laikas slinko lėtai, ilgai tyrinėdavau kruopščiai išraižytas detales tarsi mėgindama perskaityti pranašystę būsimiesiems metams. Parodoje pamačiau, kad tai buvo po visą Lietuvą išsklidęs ir nubangavęs reiškinys, kurio dalyvių net neįmanoma suskaičiuoti, kai kurie gal net nežino, kad dalyvauja parodoje.

 

Taip pat sužinojau, kad tai prasidėjo nuo konkretaus įvykio: 1962 m. Vincas Kisarauskas, Birutė Žilytė ir Rimtautas Gibavičius Lietuvos dailininkų sąjungos naujametei loterijai parengė atspaudų aplanką „Parnografika“, kurio vieną iš dešimties egzempliorių buvo galima išlošti. Po dar kelių panašių pasilinksminimų grafikai pradėjo vienas kitą sveikinti savadarbiais atvirukais. Ir kodėl gi ne – savo presais jie galėjo atspausdinti visą tiražą, nereikėjo kiekvieno išpiešti atskirai. Netrukus užsikrėtė ir kiti, pavyzdžiui, fotografai, kurie irgi galėjo lengvai dauginti vaizdus. Vitas Luckus, aišku, privalėjo perspjauti visus, tad nusifotografavo su savąja Tania persivilkę daktarais, „remontuojančiais“ didelį šunį, o paskutinius savo gyvenimo metus pasitiko išsiviepęs, išpūtęs žandus, keldamas pilnutėlį alaus bokalą.

 

Nedailininkai irgi juto spaudimą. Štai žymiajam dailės kritikui Alfonsui Andriuškevičiui ilgainiui tapo gėda siųsti pirktinį atviruką. Tad – kur dėsies? – teko juos gaminti pačiam: klijuoti iškarpų hibridus. Kartą sveikinimu jis pavertė savo paties ir Gražinos Kliaugienės laidą sukritikavusį straipsnį „Reikėjo išsamesnių dailės parodos vertinimų.“ Visada jų reikia, visada kam nors trūksta analizės ar bent sakinio apie jos ar jo kūrinį, bet 1983 m. kritika reiškė privalomą viešą pasmerkimą ir televizinės karjeros pabaigą. O pirktinius atvirukus siuntinėti tikrai gėda, kai tau atsiunčia meno kūrinį.

 

Kurdami atvirukus dailininkai galėjo nepaisyti jokių ideologinių ar estetinių reikalavimų, tad eksperimentavo, pokštavo, išradinėjo naujas formas. Pavyzdžiui, galėjo suvarstyti nupieštą korsetą tikrais batų raišteliais (1972 m. asambliažas!). Septintojo dešimtmečio antroje pusėje kurį laiką mėgautasi kongrevu – reljefiniais visokių geležėlių (smeigtukų, monetų, laikrodžio detalių) įspaudais. Paskui prasidėjo popartiški koliažai, kuriuose permontuotos iliustracijos iš visokiausių žurnalų virto institucine kritika. O Lietuvoje Juozo Miltinio kvietimu apsigyvenęs estų literatas Tõnu Kõivas atvirukus piešė tiesiog rašomosios mašinėlės raidelėmis ir skyrybos ženklais.

 

Buvo ir rimtoji to susirašinėjimo dalis. Juk paštas – tai ir galimybė susižinoti su pasauliu už geležinės uždangos, kuri pasirodė besanti „nailoninė“, anot muzikologių. Tvirta, bet peršviečiama. Taigi Jurgis Mačiūnas Vytautui Landsbergiui siuntinėjo Fluxus instrukcijas, kaip susikurti „post įvykį“ ar „ne skulptūrą“, o dailininkai mėgino pasaulį supažindinti bent su mažosiomis savo meno formomis – ekslibrisais. Kurį laiką jiems taip sekėsi, kad Lietuva atskirai nuo Sovietų Sąjungos buvo tarptautinės Malborko (Lenkija) šiuolaikinio ekslibriso bienalės dalyvė. Bet KGB tai netrukus susekė, tad adresus ant vokų perbraukdavo ir grąžindavo siuntėjui, tarkim, Valentinui Antanavičiui. Iš tikrųjų – anais laikais siųsdamas laišką už sienos niekada nežinojai, ar jis nukeliaus ir kas jį skaitys pakeliui. Nežinojimas netgi savaip jaudino, o žinojimas, kad niekada su tais žmonėmis nesusitiksi, skatino avantiūras. Nes juk visi 1982 m. skaitėme amerikietės mokinės Samanthos Smith laišką Jurijui Andropovui, kuris jai atsakydamas pakvietė paviešėti Arteke.

 

Rašydamas nepažįstamajam galėjai netikėtumu paįvairinti „nuobodulio visuomenę“. Pavyzdžiui, Artūras Barysas-Baras (ne parodos dalyvis) susirašinėjo su JAV įrašų firmomis ieškodamas negirdėtos avangardinės muzikos. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Kęstutis Grigaliūnas galėjo rašyti garsiajam menininkui ir Fluxus kuratoriui Jonui Hendricksui prašydamas knygos – ir ją gauti, nors ant voko užklijavo paties susikurtą pašto ženklą FLUXPOST. Puikiai tą laisvės jausmą prisimenu, nes ir pati rašiau Nicéphoro Niépce’o muziejui į Šaloną prie Sonos (Prancūzija) prašydama knygų apie fotografijos išradimą – ir keletą metų gaudavau jų leidinius. Magėjo ir užsisakyti kokį nors „Artforum“, išsiėmus prenumeratos kortelę, bet pastebėjau, kad kartu reikia išsiųsti ir čekį. O kas tas čekis? Kiti buvo drąsesni. Vaidas Jauniškis savo draugui Ferdinandui ėmė ir juokais užsakė „Newsweek“ be jokio čekio – ir Ferdinandas žurnalus gavo! (Įrodymai parodoje.) Tiesa, įsiskolino 62 dolerius, o tai buvo baisūs pinigai. Kai jų pradėjo ieškoti ne tik mandagioji redakcija, bet ir Maskvos biuras, draugai, pasitelkę jau tada puikias anglų kalbos žinias, surašė atsiprašymo laišką ir gavo nuodėmių atleidimą. Juk buvome skurdus trečiasis pasaulis. Dabar tokia istorija nesibaigtų linksma iš laiškų ir žurnalų surišta knygele. O gal net neprasidėtų, nes mažai kas į laiškus beatsako, net neranda laiko paieškoti tikrojo adresato, kai nepažįstamajam siųstas laiškas pasimeta. Vieną tokį, parašytą jaunos prancūzės, galerijos saugotą kokius aštuonerius metus, neseniai perdaviau adresatei – Akvilei Anglickaitei.

 

O prasidėjus Sąjūdžiui menininkai ne tik susirašinėjo, bet ir netingėjo išradinėti būdus, kaip „nulaužti“ valstybinį paštą. Juk jei jau laisvė, tai ji turi būti absoliuti ir visur. Idėjų centras buvo Vilniaus universiteto (tada jis vadinosi kitaip) bibliotekos Grafikos kabinetas, kurio direktorius Linas Jablonskis priimdavo draugus pasibūti ir pasidomėti pasauliu. Remdamiesi Niujorko komunikacijos mokyklos iniciatoriaus Ray’aus Johnsono pavyzdžiu, jie vieni kitiems siuntinėjo savadarbius atvirlaiškius, o iš tiesų – ką pakliuvo. Aleksas Andriuškevičius man minėjo siuntęs įvairius plokščius daiktus (tai galėjo būti net ir bato padas). Ir ką gi – jie „praeidavo“. Sauliaus Paukščio įsteigtas meilės laiškų paštas – gerokai švelnesnis, tik tiek, kad nelegalus. Jam buvo gaminami specialūs vokai ir pašto ženklai, kurių teisėtumą paštas patvirtindavo antspaudais.

 

Vyko ir rimtos meno akcijos, kurioms paštas buvo esminė priemonė. Ypač kai reikia „nulaužti“ meno institucijų sistemą. Regis, tokiu tikslu 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Kostas Bogdanas atvirlaiškiais kuratoriams ir kultūros politikams įrodinėjo: „aš esu menininkas“. Na ir kas, kad tu menininkas? Kam tu reikalingas kapitalistinėje santvarkoje? Kažkas maždaug tokią mintį ir brūkštelėjo ant atvirlaiškio, kažkas teiginį išbraukė. Bet dabar toks laiškelis tikriausiai atrodytų dar keistesnis. Nepriklausomybės pradžioje reikėjo nukelti genijus nuo pjedestalo (kad ir į batus pripilant druskos), o dabar niekas nebesuprastų, kam to reikia, nes ant pjedestalų – tik senovės politikai. Menininkams valstybėje – ne vieta. Ir menininkėms. Vienos mėgina valstybės atstovus meno reikalams papirkti, kaip Laura Garbštienė – 2008-aisiais ji kiekvienam kepė specialios formos sausainius ir juos siuntinėjo paštu (atgal gavo keletą sausainių nuotraukų). Kitos pasipriešina aršiau. 2012 m. „Cooltūristės“ nespalvotas „7 meno dienas“ privertė įvesti raudoną spalvą, kad išryškėtų, kaip retai Venecijos bienalėje valstybėms atstovauja moterys, – žr. meno projektą „Women in Red“. Laikraštis kartu su laiškeliu „RED IS SEXY – WE WANT MORE!“ buvo išsiuntinėtas bienalei ir ES kultūros institucijoms. Per šešerius metus laiškai suveikė: šiemet Lietuva pagaliau bus „sexy“.

 

Nors čia prirašiau nemažai pavardžių ir pavyzdžių, kur kas daugiau jų liko už teksto. Parodoje pabuvau labai triukšmingoje, linksmoje, kirbančioje idėjomis kompanijoje. Tik ji jau – praeityje, net linksmieji nepriklausomybės pradžios pokštai nebepakartojami dabar, kai pakanka ką nors smagaus ar kandaus įmesti į socialinius tinklus. Ir vis dėlto šie reikalai dar nebaigti. Pavyzdžiui, Šileika ir toliau kuria poeziją autobusuose ir siuntinėja ją draugams SMS žinutėmis ar atvirlaiškiais. Įsivaizduoju, kaip paštininkė skaito jo dailyraštį apie „Maximos“ filosofus ir, trumpam pamiršusi reklaminius lapelius bei sąskaitas, nusijuokia. Paštas, tikiu, nori būti „nulaužtas“, bet dauguma laužytojų (net Šileika kartais) pasitraukė į virtualiąją erdvę. Vargu ar ši paroda ką nors prišauks atgal, bet ji bent jau pamėtėja į aną laiką, kai reikėjo pralaužti sienas – išorines ir vidines.

 

Paroda veikia iki gegužės 19 d.

G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.