Ar menas turi būti šaunus?

Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.

Mėgstu geras istorijas (muziejus atsirado būtent iš tokios), džiaugiuosi nauju muziejumi, rinkiniu, ir kaip tik dėl to su nerimu seku MO veiklą, kaip jie balansuoja ant lyno tarp šaunu ir prasminga. Nes tam, kad ateitų plačioji auditorija, reikėjo šaunumo. O kad ateitų nuolatiniai arba vadinamoji kultūros bendruomenė – prasmingo turinio. Visu kūnu jaučiu pasipriešinimą visai šauniai reklamai, nes į visą reklamą reaguoju vienodai. Kita mano pusė džiaugiasi, kad apie meną sužino vis daugiau žmonių, jis darosi madingas ir, nepaisant įsiskverbimo gylio, tai yra gerai, nes menas veikia kaip nematomas užkratas – pasireiškia netikėtai, kartais po ilgo mygio. Į MO žmonės ir toliau eina šniūrais, vadinasi, komunikacija veikia. Žmonės nori būti šaunūs. Tai yra dažniausiai šaunus poreikis. O kaip reikalai su menu ten? Atrodo, viskas bus gerai – menui čia taikomi kiti kriterijai (kalbu tik apie parodas, apie kino programas galėtų kalbėti kino kritikai).

Didžiojoje salėje rodomą naują parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ kuravo patyrusi menotyros profesionalė Erika Grigoravičienė, o rengiant šiuolaikinės dailės dalelę talkino jaunoji kolegė Ugnė Paberžytė. Patekus į parodos vidurius galima jaustis lyg didelio banginio kas skyrių vis naujai ryjama žuvele. Keliauji ratu tarsi žarna ir matai daug kūrinių su žvėrimis, iš kurių nedaugelį pavadintum smagiais. Jaunimas iki dešimties metų, be jokios abejonės, čia ras ir mielų pudelių, ir papuoštą barsuką, gražų leopardą, paukštelių ir arkliuką. Apsilankymas muziejuje suteiks trejopą pažinimą: šiek tiek zoologijos sodo, šiek tiek keistenybių muziejaus (iš ko meno parodos ir kilo bei neretai grįžta, paroda pasakoja apie tai) ir meno užkrato. Pramogos funkciją paroda atlieka, tačiau jos pagrindinė nauda yra smegenų lavinamoji.

Kaip vakar atsimenu tamsiais žiemos vakarais vykusias Grigoravičienės srautines paskaitas Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje, kai ji prie tribūnos užsidegusi lempą lyg šviečianti burtininkė mums pasakojo apie Pigmaliono mitą (pasigamino sau moterį, kaip ir dabar toliau gaminamas moteriškumas), mechanines žmogaus lėles, neurozių vaidybą fotoaparatui. Žavėjomės keista keistų istorijų išmone ir jos gebėjimu susieti nesusiejamus dalykus per temą. Pasakojo ir apie keistuolį Aby Warburgą, kuris įsigilinimą į vaizdus pavertė metodu, galinčiu rasti istorijos vaiduoklius. Būtent dėl Erikos talento interpretuoti randant nematomus ryšius ir susiejant su aktualiausiomis problemomis šiandien parodos labai laukiau.

Labiausiai nustebino, kad daugmaž žinomų kūrinių telkinys gali virsti šių dienų aktualijų konstrukcija, kuri intelektualiai ir jausmiškai, bet ne isteriškai ir didaktiškai kviečia permąstyti žmogaus ir gyvūnų santykius. Mūsų, kaip vartotojų, akys dar labai sėkmingai užsimerkia, kai geidžiami produktai susiję su gyvūnų žalojimu ir jų gyvenamos aplinkos niokojimu, tačiau mums primenama, kad mašinos, netrukus perimsiančios pozicijas, traktuos mus taip pat, kaip mes gyvūnus. Jau dabar pasaulyje pasitaiko atvejų, kai žmogus suvokiamas tik kaip galvijas darbui, organų transplantavimui, eksperimentams, narkotikų gabenimui, vaikų išnešiojimui ir t.t.

Galbūt todėl parodoje daugiausia dėmesio skiriama gyvūnams, jų pasirodymo būdams mene, interpretavimui potemėmis. Kiborgų motyvas išlenda Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko tapyboje, tačiau ir tas kažkoks žvėriškas. Tiesa, gyvūnai nėra visada tikri, jie ir sufantazuoti – žvilgsniu žudantis Vilniaus baziliskas, Geležinis vilkas – argi ne lazerio šaudyklių ir elektrifikuotų žaislų prototipai? Giedriaus Jonaičio „Žvaigždžių barsukas“ (2008) iš tikrų tikriausios iškamšos, dabintas tikrais stirnos ragais – o visi kiti gyvūnai netikri arba medijuoti: nuotraukose ar videomedžiagoje, iš kurių nemaloniausi Česlovo Lukensko performansai su skerdena ir gyvais viščiukais (kartu su Robertu Antiniu). Lukenskas su kiaulės galva kraujo klane atrodo archajiškiausias iš visų, jis gerai žeidžia mūsų plastmasėn laminuotą santykį su kiaule ir jos simbolika.

Grigoravičienė fiksuoja įdomų gyvo–negyvo žaismą dailės kūriniuose. Natiurmortai (mirusi gamta) kartais traktuojami labai tiesiogiai – įtraukiant iškamšą (Aistės Kisarauskaitės nufotografuoti Vienožinskio mokyklos pastatymai moksleiviams) ar kailį su lapės galva, kokį prašmatnesnės tetos dėvėjo mano vaikystėje (Nomedos Saukienės tapyba). Džiaugiamės matydami, kad „7 meno dienų“ meno projektų puslapio išprovokuotas Liudo Parulskio kūrinys irgi pateko į parodą. Tai tie egiptietiški kačiukai ant Žaliojo tilto vietoje skulptūrų. Per penkerius metus jis neprarado aktualumo, net atvirkščiai – merai lyg savo kiemui šiomis dienomis miesto skulptūras užsisako Kinijoje, tarpusavyje išsirenka panašaus gerumo vėjarodžių. Įdomu, kas „smagesnio“ planuojama vietoj Cvirkos? Ar nesukant sau galvos pratęs Reformatų „įsisavinimo“ ruožą?

Ignoruojant faktą, kad kuriant meną nukentėjo šiek tiek gyvūnų (tikėtina, kad ne nuo menininkų rankos), paroda labai veganiška. Joje, ir ypač kataloge, kuris yra ir įdomių tekstų rinkinys, ir trumpa dailės istorija, atsiskleidžia globalus nerimas dėl žmonių naikinamos planetos ir neaišku kur vedančio, etikos problemų turinčio biomokslo. Arnoldo Schwarzeneggerio suvaidintas Terminatorius grįžta kaip ir sakė, pradės mus diskriminuoti, laikyti tik organų auginimui. Greičiausiai pajungs kaip daržoves filme „Matrica“ ir galėsime genetiniame lygmenyje juokauti, kad menas mus seniausiai perspėjo. Gal tik Duonio čiurlioniškos beždžionės ateis mūsų išgelbėti.

Tai, kas parodos pavadinime geriausiai telpa į žodį robotas, ryškiau atsiskleidžia Paberžytės parinktoje dalyje. Čia ir garsiosios Hito Steyerl filmas „Takumo korporacija“ (2014), kurį įmantrioje architektūrinėje instaliacijoje stebėdamas pajunti, kaip labai medijuotas yra mūsų pasaulio ir net gamtos patyrimas. Prie laiptų spiralės siaučia Rimo Sakalausko ir Katjos Novitskovos išdidinti mikroskopiniai gyviai, puikiai galėję tapti įkvėpimo šaltiniu naujiems Vilniaus bazilisko veidams šalia daugybės kitų, kolekcionuotų nuo XVI amžiaus. Kino salėje rodomas Emilijos Škarnulytės filmas „Sirenomelija“ (2017), tik ką pelnęs jai tarptautinę šlovę ir 100 000 dolerių, kur ji undinės kostiumu plauko lediniame Šaltojo karo laikų povandenių laivų bazės vandenyje. Atrodo mutavusi, trapi ir stipri vienu metu.

Toji vėlyviausių kūrinių dalis rodo, kad idėja į meną įtraukti kažką ne iš meno toliau sėkmingai gyvuoja nuo ready made laikų. Pirma buvo daiktai, dabar įtraukiama viskas visomis formomis, kurias šiuo metu sugalvojo, o kitas įtrauks vėliau. Meno kūriniuose pasirodo socialinės praktikos, vaikiški žaidimai, mankštos ir triukai, cirkas ir grožio industrija. Neringa Černiauskaitė su Ugniumi Gelguda, žinomi kaip Pakui Hardware, mąsto apie naujų gyvybių išradimus kryžminant pageidaujamas savybes, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius – apie lašišų dažymą lyg automobilių dėl patrauklumo.

Taip slenkant ekspozicijos žarna link laiptų žemyn gyvenimas tik retkarčiais atrodo nelabai sudėtingas. Tiesą pasakius, tik „Kaimo idilės“ skyrelyje santykiai su gyvūnais geri, o gyvenimas paprastas ir ramiai tekantis. Gyvūnai parodoje pirmiausia išreiškia nevaldomus instinktus, yra iškeldinti į „Dievybių ir pabaisų“ sritį, po to aptariamos sąjungos su gyvūnais kaip Kitu, tada apžiūrimos miesto legendos, mirusių gyvūnų vaizdavimas, jų žudymo ritualai. Atkeliavus prie „Daugiarūšės bendrijos“ lieka tik vienodai neguodžiančios „Ateities vizijos“. Apskritai paroda gana apokaliptinė ir ta siaura prasme visai nešauni. Bet jei Lietuva taip džiugiai lankė Saukos pragarus, čia irgi ras kuo pasigąsdinti, ir dar geriau, nes nemaža dalis kūrinių turi geros ironijos ir smagaus humoro.

Pirmoje MO parodoje „Visas menas apie mus“ (kuravo Raminta Jurėnaitė) pristatyta išskirtinai Lietuvos scena, o „Gyvūnas – žmogus – robotas“ hibridiškas. Dominuoja vietiniai autoriai, ypač nuosekliame Grigoravičienės pasakojime, o jo antroje dalyje įdiegtos (kaip tas krabo naudingasis genas) kelios užsienio garsenybės. Olegas Kulikas, gerai žinomas dėl virtimo šunimi (pora nuotraukų iš „Ateities šeima“, 1997), įtakingoji Hito Steyerl, linksmųjų košmarų kūrėjas Mikelis Fišeris, dar keli. Garsenybės, aišku, gerai rinkodarai. Ir nepasakytum, kad netinka į temą ar nedžiugina, bet chirurginės intervencijos siūlė vis tiek matyti. Gal dėl proporcijos.

Tai ar menas turi būti šaunus (fainas)? Sau atsakau, kad gali, bet neturi. O visa kita (aplinka, dizainas, personalas) – žinoma, kodėl gi ne. Nors iš komunikacijos tikėčiausi daugiau kiborgo tarp šaunumo ir to parazitiško meno, kuris nepalieka venų iki gyvenimo galo.

P.S. Jogintė Bučinskaitė jaudinosi, kad apie MO rašo redaktorė, kurios knyga parduodama aprašomo muziejaus knygynėlyje. Dabar ten parduodamos dvi su manim susijusios knygos, bet galiu nuraminti, kad išleistos knygos labai dažnai (kaip ir šiuo atveju) reiškia darbo santykių pabaigą. Jei bus naujų, būtinai pranešiu.

Paroda veikia iki rugpjūčio 25 d.