Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.

2019 08 29 - 09 21
Atidarymas: rugpjūčio 29 d. /ketvirtadienį/ 17 val.
VDA parodų salės „Titanikas" II a.

Telšių  fakultetas neginčytinai yra meninė Žemaitijos dominantė. Iš tiesų tai dėsninga: VDA TF yra vienintelė Žemaitijoje aukštoji mokykla, ruošianti menininkus: juvelyrus, skulptorius, baldų, gaminio bei mados dizainerius. Jau beveik šimtą metų siekianti mokyklos istorija buvo ne tik ilga, bet ir permaininga. Įkurta 1926 m., institucija ne kartą keitė vardus ir pobūdį: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai – pakilo hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis Vilniaus dailės akademijos dalimi, žemaitiškuoju  jos flangu.

„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“. Lietuviškieji du miestai šiuo atveju – Telšiai ir Vilnius, dengiami vieno akademinio stogo. VDA TF laikosi ant dėstytojų pečių: visuomet išgyvendami neramius laikus, dėstytojai ne tik dėsto, bet ir kuria – vieni nuo pat fakulteto gyvavimo pradžios, kiti – epizodiškai. Kuria skulptūrą ir metalo meną, grafiką, tekstilę, fotografijas ir instaliacijas, kurios ir pristatomos VDA „Titaniko” parodų erdvėje. Tačiau ne tik. Mažo miestelio meninė dabartis ir praeitis – didelė: Telšiuose jau 35 metus vyksta ir Tarptautinė medalio kūrėjų stovykla; šis retas Lietuvoje žanras padeda įženklinti įvykius ir žmones, geriausius žmones geriausiais laikais. Todėl “Geriausi laikai” – kompleksinė paroda, keliaujanti per Lietuvą ir keičianti pavidalus. Šis jos pavidalas – ketvirtasis, po Telšių, Klaipėdos ir Kelmės, pristatantis VDA TF kūrėjus ir medalio menininkus Vilniuje, ir sostinei pasakojantis apie tai, kas vyko ir tebevyksta Žemaitijoje.

Parodos menotyrininkė: Dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos organizacinis komitetas: Ramūnas Banys, Marius Norkus, Alvydas Mikuta, Neringa Poškutė – Jukumienė
Parodos grafikos dizaineris: Tomas Vaičaitis
Parodos koordinatorė: Zita Inčirauskienė

Parodos dalyviai: Neringa Poškutė – Jukumienė, Albinas Jukumas, Beata Zdramytė, Romualdas Inčirauskas, Remigija Vaitkutė, Salomėja Jastrumskytė, Virginijus Kinčinaitis, Zita Inčirauskienė, Bangutis Prapuolenis, Tomas Vaičaitis,  Petras Gintalas, Laima Kėrienė, Marius Norkus, Albertas Gedvilas, Osvaldas Neniškis, Alvydas Mikuta, Mindaugas Šimkevičius, Vytautas Mockaitis (1958 – 2011).

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Atidarymas  VDA  „Titaniko” parodų salėse, II a. (Maironio g. 3, Vilnius) spalio 25d.,ketvirtadienį,18val.
Paroda veiks iki lapkričio 3 d.

Kartą vaikystėje, besikapstydama smėliadėžėje, radau mažytį fosforinį elnią aplaužytom kojom ir ragais. Pamenu, labai jo pagailo – kad lig tol turėjo tūnoti žemėje.  Nors tiesą sakant, vargu, ar galiu tiksliai įvardinti, ką tuomet jaučiau. Jausenos pranyksta. Lieka tik daiktai, kurie primena apie jų patirtį. Galų gale – tik tų daiktų simbolinė reikšmė. Kita vertus, galbūt toje reikšmėje glūdinti patirtis būtent ir reiškia, jog jausena išlieka. Nors sugrįžta vis kitokia – pas vis kintantį mane.

Parodoje pristatau meno doktorantūros studijų metu (2014-2018 m.) kurtą projektą „Paralelinė kartoteka“. Juo apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba bei žodžiais, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.

Nežinau, kas yra laikas. Tačiau kasdienės kūno kaip biologinio ir psichologinio būvio patirtys byloja, jog laikas susijęs su judėjimu. Ne tiek trukme, ne kaita pačiomis savaime, kiek su daiktišku ar žmogišku pokyčiu. O sakydama pokyčiu – ne kismu, noriu pabrėžti, kad omeny turiu tą laiko savybę, jog jis dažnai aptinkamas šiek tiek pavėluotai.

Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.

Galbūt laiko nėra. Bet žmogus išmoko jį skaičiuoti. Jo erdvei – ir vidinei, ir aplink save kuriamai reikalinga laikinė dimensija. Kad galėtų įvardinti besikeičiančias savo būties koordinates. Kad įvardintų atsirandantį-nykstantį save. Nes laikas, virsdamas atmintimi, sudaro tai, kuo kasdien tampame. Tačiau tuo pačiu ir tai, kuo kasdien nustojame būti. Atmintis išsaugo tik mažą dalį nugyvento laiko. Bet praeitis pasiveja. Net jei ji – ne tavo.

Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus.

Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.

Vystydama šį projektą nekart ėjau ieškoti laiko. Bet veik visada grįždavau nešina tik radiniais drabužių ir atminties kišenėse.

Ieškodama laiko, jo taip ir neradau. Tik nuolatinį nesutapimą.

Galbūt tasai kartotinis tiesos atradimas-praradimas ir yra laiko virsmas.

Galbūt atmintis tėra įminto pėdsako būsena.

Tapyti vaizdai nepasiduoda uždaromi tikėjimu grįstose žodžių paralelėse, lieka abejonės aibėje. Ją palieku atvirą žiūrovo tikėjimui.

Eglė Ulčickaitė

Spalio 26 d., 14.00 val., VDA  parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, 01124-Vilnius) dailės krypties meno doktorantė Eglė Ulčickaitė gins meno projektą tema „Paralelinė kartoteka“

Per savo jau netrumpą istoriją fotografija ne kartą įrodinėjo, kad ji nėra tiesiog tikrovės kopija, kad gamta „nenusipiešė savęs pati“. Vis tekdavo priminti, kad „čia ne pypkė“, ir pirmasis argumentas visada bus: tikrovė juk trimatė (net keturmatė), o čia – tik plokštuma. Tačiau kokia plokštuma! Gyčio Skudžinsko sumanytos parodos „3D vs 2D“ proga prisiminiau amerikiečio fotografo Stepheno Shore’o lygiai prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Fotografijų prigimtis“ (The Nature of Photographs, John Hopkins University Press, 1998) rastą materialistinį nuotraukos apibūdinimą: „Fotografinis atspaudas dažniausiai yra popieriaus, plastiko ar metalo pagrindas, padengtas šviesai jautrių metalo druskų, sumaišytų su augaliniais ar metalo dažais, emulsija. Kai kuriuose atspauduose dažai, pigmentai ar anglis dengiami ar spausdinami tiesiai ant pagrindo. Fotografija yra plokščia, ji turi kraštus ir ji statiška; ji nejuda. Nors ji plokščia, ji nėra tikroji plokštuma. Atspaudas turi fizinę dimensiją.“ Nors dabar medžiagos kiek kitokios, vis tiek atspaudas yra trimatis, liečiamas – ne tik žiūrimas.

Įžengęs į antrame „Titaniko“ aukšte veikiančią parodą „Anima(re)anima išplėstiniame lauke“ paprastas, eilinis žiūrovas iš tiesų gali pasijusti šiek tiek išplėstas ar bent išplėštas iš apatiškos komforto būsenos, leidžiančios ramiai slinkti pasieniui ir stebėti jei ne statiškus, tai bent neturinčius potencialo iššaukti epilepsijos priepuolio kūrinius, nekeliančius pasišlykštėjimo ar keisto susijaudinimo.

Ričardas Nemeikšis naujausioje savo parodoje pristatė nemažai jau matytų asambliažų, kalbančių apie tuštumą, kuri blizga. Menininko kūryboje dominuoja medžiagos, primenančios gimtadienio kaime likučius: kastuvai, šakės, blizgučiai ir plytos. Šios substancijos klijuojamos ant didelio formato kartonų. Kai kur visko atsisakoma, išskyrus blizgučiais dengiamus plotus, kai kur jie dėliojami it spinduliai, leidžiantys prasiskverbti rudai kartono spalvai, kai kur ją maino vaivorykštės spalvų fonas, o kelios kompozicijos papildomos sunkiomis plytomis ar nudžiūvusiais medžiais, kastuvais ir šakėmis.

„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.

Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.