Apoteozė. Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos“

Per jį, su juo ir jame... – 

Tarė balsas Jonaičio manoj galvoje.

Žinoma, Giedriaus Jonaičio aš taip gerai nepažįstu, kad staiga mintyse imtų aidėti jo citatos. Jei jau visai atvirai, teko kalbėti su juo tik vieną kartą ir galiu užtikrinti, kad nieko panašaus negirdėjau išskrendant iš jo lūpų. Tiesiog tai buvo vienintelė frazė (visada stebiuosi religinių tekstų pritaikomumo galimybėmis), pasirodžiusi tinkama kalbėti apie naujausią šio menininko ekspoziciją VDA parodų salėse „Titanikas“. Kodėl? Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.

Tik įžengus į parodinę erdvę, pasijunti atitolęs nuo pasaulio šurmulio, tarsi tave būtų prarijusi bangžuvė – tik jos viduriai sterilūs, o nuo to ima darytis dar nejaukiau. Atatupstas traukiesi prie sienos ir tikiesi, kad tavo kelionė užtruks bent kiek trumpiau nei Jonos, tačiau tada atsitrenki į žodį. Spausdintą žodį, kuris susidūręs su tavimi akis į akį prabyla. A priori apie nusikaltimą ir bausmę, jei tiksliau, apie keturiolikmečius barbarus, nulaužtą medį, tėvo diržą ir atgailą. Ir visai nebūtina skaityti Dostojevskio, kad suprastum, jog tas, kurį muši, greitai gali tapti tave patį plakančiu vėzdu. Įsirėžusi pamoka lieka tavo atmintyje kaip gretimas eksponatas – medinė lazda po stikliniu gaubtu. Štai taip išmokstama moralės – per kančią, ir tik per ją nusipelnai savo laimės įžvelgti grožį. Tokia galėtų būti pirmos multimedialios kompozicijos interpretacija, tačiau ji anaiptol ne vienintelė. Kaip parodos anotacijoje teigia Erika Grigoravičienė: „Vaizdų ir žodžių santykiai „Mano istorijose“ žlugdo įprastus modelius, yra lankstūs, įtempti, trikdantys, prieštaringi ir anaiptol ne vien asociatyvūs“. Todėl turbūt neverta bandyti išsamiai aptarinėti kiekvieno kūrinio ar kūrinių grupės – telieka vos pravertas galimybių šydas. Kitu atveju mano pasakojimas gali tapti psichologiniu autoportretu, o juk taip neturėtų būti – čia svarbiausias G. Jonaitis ir jo paroda.

Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos", nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Grįžkime prie bangžuvės pilvo. Dabar būtų pats laikas pasinaudoti Horacijaus korta: „Beatus ille, qui procul negotiis“. Sentencija, panaudota šiuo atveju, manau, tobulai perteikia pasinėrimo į parodos erdvėje išdėstytus humoro ir saviironijos kupinus darbus, su kuriais žaisdamas mezgi prasmes, būseną. Išorinio triukšmo nėra, lieki tik tu ir personažų palyda, kuri gali padėti atrasti vaiką savyje, pasitikrinti, ar siela dar nemirusi, nes ką gali žinoti, juk ji kaip autoriaus bandytas užfiksuoti Busho lėktuvas – neįmanoma įamžinti. Ir vis tik jei pavyko atsidurti menamoje lovoje su šio spektaklio protagonistu ir taip pat drąsiai apsinuoginti, susilieti su juo ir pagimdyti naujų pasakojimų, manau, tikslą pavyko pasiekti – išvysti Mariją siena sklendžiančio paukščio aky ir paversti šias istorijas ir jų interpretacijas begalinėmis.

Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos", nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės