7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Das Unheimliche jaudulys

Aistė Marija Stankevičiūtė
Nr. 20 (1257), 2018-05-18
Dailė
Laura Sabaliauskaitė, „Konfliktas", 2016, nuotr. A. Anksaičio
Laura Sabaliauskaitė, „Konfliktas", 2016, nuotr. A. Anksaičio

Įžengęs į antrame „Titaniko“ aukšte veikiančią parodą „Anima(re)anima išplėstiniame lauke“ paprastas, eilinis žiūrovas iš tiesų gali pasijusti šiek tiek išplėstas ar bent išplėštas iš apatiškos komforto būsenos, leidžiančios ramiai slinkti pasieniui ir stebėti jei ne statiškus, tai bent neturinčius potencialo iššaukti epilepsijos priepuolio kūrinius, nekeliančius pasišlykštėjimo ar keisto susijaudinimo. Čia esti priešingai: atėjęs tampa ir objektu eksperimento, kurio metu abstrakčiu šviesos blyksėjimu dirginama rega, o kartu ir realybės sąvoka, ir bejėgiu stebėtoju, žvilgsniu sekančiu virš paralyžiuoto kūno skraidžiojančią musę, galų gale ir vojeristu, stebinčiu ekranų triptike virpantį, tinstantį ir kūno skystį išliejantį objektą.

Užtamsintoje parodos erdvėje agresyviausiai veikia Rasos Baltrimaitės monochrominėmis spalvomis blyksinti trijų kūrinių serija, kurioje „animacijos būdu konstruojamas ornamentiškas, simetriškas, ritmiškas vaizdas“[1] žiūrintįjį provokuoja žiūrėti į fiziologiškai veikiantį stroboskopišką[2] mirgėjimą, kurio keliamas skausmingas diskomfortas verčia prievartauti patį save, nenusukti žvilgsnio. Erdvės grindyse švytinti taisyklingo apskritimo projekcija, tarsi grasinanti kapoorišku sūkuriu[3], įtraukia į intensyvią haliucinaciją, abstrakčią viziją, kurioje realiai egzistuojantys objektai ir medžiagos, praradę pradinę formą ir transformuoti į statiką – dinamiką sunaikina bet kokias asociacijas su pažįstamais, dėl to saugiais, objektais, taip išstumdami stebėtoją iš kontroliuojamos svarumo būsenos į manipuliuotą, simuliuotą ir nepatogią, kurios įtakai ir prievartai žmogus pats pasiduoda.

Ištrūkęs iš agresyvaus blyksėjimo lankytojas atsiduria priešingoje, Lauros Sabaliauskaitės kuriamoje nejaukiai tykioje situacijoje – prieš sterilioje erdvėje gulintį pasyvų, tarsi operacinės lempų nutviekstą leisgyvį kūną, kurio gyvumas atspėjamas tik iš retkarčiais sukrutančių akių obuolių, reaguojančių į laisvai erdvėje skraidančią musę. Stebėtojas, sudomintas dinamiško objekto, nusuka žvilgsnį nuo žmogaus, jo depresinio stuporo surakinto kūno, kurio vidujybė mirusi, išnaikinta ligos, kurią žiūrintysis savo paties apatija paneigia, tarsi atmeta, taip įkliūdamas konfliktiškoje situacijoje tarp regimojo ir reginčiojo, kuris apakęs. Taip žmogus tampa  „nereflektuojančiu, savęs nejuntančiu kūnu“[4], regimuoju objektu, gebančiu tik instinktyviai reaguoti į išorės dirgiklius, visiškai save užgoždamas, pasiduodamas ir atiduodamas ligai. Į dirgiklius, tiesa, kiek kitokiu būdu, reaguoja kitas, ekranų triptike įspraustas pulsuojantis darinys, savo embrioniška forma, skysčiais ir virpančiomis gyslomis panašėdamas į gyvastį, įstrigusią pereinamoje būsenoje, tam tikroje psichoseksualinės raidos stadijoje[5] tarp brandžios, susilaikyti gebančios asmenybės ir impulsyvaus, seksualinės frustracijos tampomo ir lubrikuojamo subjekto, sukeliančio šlykštų stebėtojo jaudulį.

Laura Sabaliauskaitė, „Konfliktas", 2016, nuotr. A. Anksaičio

„Titaniko“ erdvėse išeksponuoti negyvi (re)animuoti objektai tarsi kviečia stebėti savo šiurpius, dėl to patrauklius ir jaudinančius virpulius, primindami sukaustytus, judėti neturinčius pirminius savo pavidalus. Mirtis animacijos medijoje virsta galimybe atgimti ir pateisinimu vizualinei, į objektą orientuotai nekrofilijai, o patys reanimuoti subjektai – stebimais ir stebinčiais, komentuojamais ir komentuojančiais, analizuojančiais bei permąstyti pačią animacijos mediją stumtelėjančiais kūnais.

 

[1] Iš anima(re)anima išplėstiniame lauke Rasos Baltrimaitės kūrinių Airplanes, 2014; Untitled I, 2015; Untitled II, 2016 aprašymo.  

[2] Stroboskopas – ryški nuolat blyksinti lempa, naudojama tirti judančius objektus.

[3] Anish Kapoor Descension, Galleria Continua / San Gimignano, 02/05/2015 - 05/09/2015.

[4] Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, p.49, Vilnius: Baltos lankos, 2005.

[5] Nidas Kaniušas, Laura Sabaliauskaitė, Gintarė Vaicekauskaitė, Raminta Šlepikaitė, Inga Samochvalova, Domantė Bakelytė (Ne)Privaloma/(Un)Necessary, 2017 aprašymas.

Laura Sabaliauskaitė, „Konfliktas", 2016, nuotr. A. Anksaičio
Laura Sabaliauskaitė, „Konfliktas", 2016, nuotr. A. Anksaičio
Aida Povilaitytė, „Aš. Meninė emocinė pagalba", 2017, nuotr. A. Anksaičio
Aida Povilaitytė, „Aš. Meninė emocinė pagalba", 2017, nuotr. A. Anksaičio
Ekspozicijos vaizdas, nuotr. A. Anksaičio
Ekspozicijos vaizdas, nuotr. A. Anksaičio
Bon, „Perpetual Rising and Sinking Down", 2017, nuotr. A. Anksaičio
Bon, „Perpetual Rising and Sinking Down", 2017, nuotr. A. Anksaičio
Emilija Juzeliūnaitė, „Mono no aware", 2017, nuotr. A. Anksaičio
Emilija Juzeliūnaitė, „Mono no aware", 2017, nuotr. A. Anksaičio
Gintarė Vaicekauskaitė, „Pelkė", 2018, nuotr. A. Anksaičio
Gintarė Vaicekauskaitė, „Pelkė", 2018, nuotr. A. Anksaičio