At(s)itik(t)i(nu)mai

„Aš miegosiu prie sienos“

Esame taip įpratę prie režisierių ar meno vadovų prieš premjerą sakomų monologų, kad kartais jų neišgirstame. Šiuose trumpuose ir iš pažiūros šabloniškuose pristatymuose galima ne tik apčiuopti tai, kaip teatras prisistato publikai, bet ir išgirsti intriguojančių prieštaravimų apie netrukus scenoje prasidėsiantį kūrinį. Štai prieš šokio spektaklio „Aš miegosiu prie sienos“ rodymą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ vasario 21 d. Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė žiūrovams pasakė kalbą, norėdama atsieti naujausią teatro pasirodymą nuo savo vardo ir net paties teatro. Letukaitė akcentavo, kad spektaklį kūrė ne ji, o kviestinis vengrų choreografas Ferencas Fehéris, patikino, jog scenoje nebus „Aurai“ būdingos estetikos, ir paragino vien iš šio spektaklio nesusidaryti nuomonės apie teatrą ir ateiti į kitą premjerą pasižiūrėti tikrosios „Auros“. Provokuojanti įžanga verčia susimąstyti, kokia yra „Auros“ šokio spektaklių esencija ir kodėl naujausias Fehério spektaklis (ne)pritampa prie teatro repertuaro.

Vengrų kilmės choreografo Fehério kūrybai būdinga ekspresyvi laisvojo stiliaus, fiziškumo ir animalistinių elementų kombinacija. Šių dienų kontekste jo kūrybos principą šmaikštaujant galima pavadinti tvariu – kiekviename spektaklyje kartojasi tie patys judesiai, kuriuos choreografas nuolat tyrinėja, tobulina ir „perdirba“, atsižvelgdamas į spektaklio temą. Todėl Fehério stilių nesunku atpažinti: jo choreografijai būdingi konvulsiški kūno judesiai, suvaržytos, apribotos judėjimo trajektorijos, grupinės transą primenančios variacijos, šokio, kaip ritualo, samprata; dažnai atsigręžiama į impulsyvų, laukinio žmogaus judėjimą. Tai liudija ir ne viename interviu minimi kūrėją įkvepiantys vokiečių ekspresionistų paveikslai.

Lietuvoje Fehéris kuria nebe pirmą kartą: 2013 m. su „Auros“ trupe pastatė spektaklį „1863“ apie Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, o 2022 m. „Auros“ organizuojamame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje parodė savo darbą „Schiele“, įkvėptą austrų dailininko Egono Schiele’s paveikslų. Spektaklyje „Aš miegosiu prie sienos“ choreografas išsikėlė užduotį sukurti groteskišką šokio kūrinį apie urbanistinę legendą ir mitinius nakties padarus – vampyrus.

Šokėjų įvaizdžiai – išskirtiniai ir ekstravagantiški, o už jų slypintis personažai – ryškūs ir įsimintini, tačiau netolygus spektaklio ritmas ir naivus siekis kreiptis vien į žiūrovo pojūčius, didinant jų intensyvumą, mažina spektaklio įtaigą. Įspūdinga vampyrų gauja sunyksta iki pilkos vienalytės masės, kuri yra stipresnių patirčių ištroškusios ir itin nelaimingos jaunosios visuomenės dalies parodija. Spektaklio choreografijai perteikti nepakanka net fanatiškos „Auros“ kolektyvo dvasios – trankus ir energingas vyksmas prailgsta. Nuslopusio ritmo išgelbėti nepavyksta net keliais humoristiniais, į populiariąją kultūrą nurodančiais akcentais, tokiais kaip iš kompaniono kaklo ar dilbio per šiaudelį siurbiamas kraujas ar Michaelo Jacksono kultinio šokio iš dainos „Thriller“ klipo interpretacija.

Grįžtant prie kompromituojančio Letukaitės įvado, spektaklis „Aš miegosiu prie sienos“ nukrypsta nuo „Auros“ estetinio kanono. Priešingai nei kituose šio teatro spektakliuose, kuriuose kūrinio vizualinė dalis dažniausiai padeda choreografijai, tarkim, „(M)eilės (m)eilėse“ (2022), Fehério kūrinyje spalvingas makiažas ir puošnūs, individualizuoti šokėjų kostiumai pranoksta standartinę patogumo ir malonumo akiai funkciją, virsdami pragaištingų vakarėlių simboliais. Dailininkės Kristinos Čyžiūtės-Svirskienės kostiumai nesukurti padėti šokėjų judesiams – veikiau tampa grėsminga sąlyga, apribojančia kūniškos raiškos galimybes.

Kita vertus, smarkus ir ambicingas Fehério choreografinis sumanymas, hipnotizuojantis judesių ištobulinimas bei sklandžios, išraiškingos plastinės formos ir pavienės figūros atrodo jau matytos, ir ne bet kur, o „Auros“ šokio teatro spektaklyje „Kaunas zoo“ (choreografė Letukaitė, 2019). Vizualiai turtingas „Aš miegosiu prie sienos“ ne tik pastebi ir savaip imituoja kitų „Auros“ spektaklių manierą ir gestus, bet ir prisideda prie „Auros“ tapatybės formavimo, pasižymėdamas ypatingu atidumu žanriniams ir populiariosios kultūros aspektams.

„Pasistengiau“

Kovo 8 d. „Menų spaustuvėje“ parodytas naujas vaikų ir jaunimo teatro „No Shoes“ spektaklis „Pasistengiau“, rekomenduojamas 10–14 metų paaugliams, drąsa būti arčiau žiūrovo bando kompensuoti šio amžiaus grupei skirto teatro stoką. Kūrinys pasakoja apie griežtai auklėjamą berniuką Margirį, turintį disleksijos sutrikimą. Pastūmėtas tėvų lūkesčių ir bendraamžių patyčių jis stengiasi apsimesti, kad disleksijos neturi. Tačiau jam nepavyksta nieko apgauti. Kartu su draugu Augustinu jis nuo choro iki teatro būrelio iš paskos seka bendraklasę Uną, kurią yra įsimylėjęs.

Spektaklyje „Pasistengiau“ teatras kuriamas kukliomis, kasdienėmis priemonėmis; daiktai atgyja, pasitelkus truputį vaizduotės. Dailininkės Indrės Pačėsaitės sukurtoje scenografijoje nėra nė vieno perteklinio elemento – baltos kartoninės dėžės, plastikiniai kamuoliukai, keletas popierinių lėlių ir rausvų kaspinų spektakliui spektaklyje suvaidinti.  Iš dėžių-kubų kaip iš plytų statomos pilys, daugiafunkcės sienos, tampančios idealiu paviršiumi vaizdo projekcijoms, tribūna choristams ir teatro būrelio scena su užkulisiais. Kamuoliukai virsta bendravimo su publika įrankiu: jie pasklinda po žiūrovų salę, kiekvienas gali įsitraukti ir žaisti kartu. Scenovaizdis ir įvairios jo transformacijos sužadina vaikystės žaidimų prisiminimus, kai akacijos lapai būdavo pinigai, o šermukšnis – tvirtovė. Dėl laisvos spektaklio formos įvyksta stulbinantis reiškinys – į beveik tuščią sceną įsiveržia tyro jaunatviško naivumo nuotaika, kurią taip sunku apčiuopti ir įkūnyti.

Prisimename ilgametę teatro paaugliams tendenciją statyti spektaklius pagal mokyklose privalomą literatūrą, tad pastaraisiais metais juntamas ryškus pokytis: vis dažniau paauglių teatro režisieriai, tarkim, Teklė Kavtaradzė spektaklyje „Kissmas“ (2020) ar Goda Simonaitytė kūrinyje „Gyvuliai“ (2022), patys rašo pjeses. Valiūkiškoje Kristinos Marijos Kulinič (ji taip pat ir vaidina) spektakliui „Pasistengiau“ parašytoje dramaturgijoje sutelktas ištisas šiuolaikiniams paaugliams būdingų tipiškų frazių ir anglizmų lobynas. Kartu su neformaliu tonu ir nuoširdžiais personažais tekste puikiai dera spalvinga paauglių trijulės kasdienybė ir siekis jaunąją auditoriją supažindinti su disleksijos sutrikimu.

Spektaklyje įsimintiniausia lengva ir judri Raimondo Klezio, Andriaus Mockaus ir Kulinič vaidybos maniera. Personažai nenustygsta vietoje, per kiekvieną pokalbį yra šokama ar dainuojama. Tarkim, sakydama monologą apie tai, kaip neišsirenka, kuo nori būti užaugusi, Kulinič Una juda po sceną, atlikdama įvairius judesius: sukinį, kojos iškėlimą ir t.t. Taip fiziniais gestais parodomas paauglių išgyvenamas nepastovumo ir paklydimo jausmas. Be to, aktyvus buvimas scenoje padeda kurti santykį su jaunaisiais žiūrovais. Kaip ir Mato Saladžiaus sukurta muzika, kurioje liaudies dainos paverčiamos populiariosios muzikos hitais.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė