Kasdien klausti, kodėl esi teatre

Aktorė Digna Kulionytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2020), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2021), „Fedros meilė“ (rež. Laura Kutkaitė, OKT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2021), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, KLDT, 2022), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023), „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas, KLDT, 2023), „Vakarų krantinė“ (rež. Juška, KLDT, 2023) ir kt. Už vaidmenis spektakliuose „Žuvėdra“ (rež. Brazys, OKT, 2022) ir „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas, KLDT, 2022) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo Klaipėdos – kas paskatino pasirinkti šį miestą kūrybai?

Meilė teatrui, jūrai ir Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio skambutis. Labai norėjau dirbti, o ne laukti, ir štai atsirado galimybė dirbti gražiame krašte ir teatre, į kurį kurti atvyksta įdomūs režisieriai.

Daugelis aktorių išskiria Klaipėdos kūrybinę aplinką. Kuo ji ypatinga jums?

Galiu tiems aktoriams paantrinti: jūra, uostas, miškai ir Kuršių nerijos kraštas mane ne tik įkvepia, bet dažnai ir sielą gydo. Mano gyvenimo pusiausvyrą dabar palaiko trys miestai – Molėtai, Vilnius ir Klaipėda. Kiekvienas jų teikia skirtingų pojūčių ir energijos. Šiuo metu Klaipėda – mano kūrybinio įkarščio taškas, bet pasiilgstu Vilniaus intensyvumo, jo gatvių ir pastatų, kultūros sūkurio ir draugų. Molėtuose – mano šeima, mano širdis ir mano šaknys. Dažnai važinėjant iš vienos vietos į kitą apima buvimo šią akimirką jausmas, ir nesvarbu, kur esu, – esu aš. 

Vieną naujausių vaidmenų sukūrėte režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Vakarų krantinė“ pagal Bernard’o-Marie Koltèso pjesę. Ar jos veiksmo vieta – uostas – įkvėpė ieškoti bendrų taškų su Klaipėda ir jos gyventojų istorijomis?

Miestas padėjo kurti krantinę, kurioje veikia mano personažas Klerė. Vykstant kūrybiniam procesui, vieną naktį važiavome į uosto dalį, kurioje gausu konteinerių. Juos supa klykaujančių paukščių, laivų ir bildančių krovinių, kilnojamų didžiulėmis „žirafomis“, garsai. Bet tai – ne viskas: regis, tokioje nuošalioje miesto dalyje turėtų tvyroti nykuma, tačiau į šalia esančią aikštelę ištisai plūdo automobiliai, motociklai, skambėjo technomuzika, cypė padangos, girdėjosi žmonių juokas ir balsai. Kuriant spektaklį buvo svarbu suprasti ir pajusti, kad naktį tokioje vietoje gyvenimas ne stovi, o kaip tik suaktyvėja. Mūsų vakarų krantinė irgi atgyja nakčia, kai jos gyventojai pagaliau gali išlįsti iš savo kampų.

Kuo jums buvo įdomus susidūrimas su prancūzų dramaturgu Koltèsu ir kuo „Vakarų krantinė“ artima šiandienos žmogui?

Dirbti su Koltèso tekstu buvo nemenkas išbandymas – dialogai vingiuoti, nemažai kalambūrų. Kad jie suskambėtų ir publika juos išgirstų, reikėjo suprasti, ką dramaturgas norėjo pasakyti. Buvo įdomu dirbti pagal gerą, stiprią dramaturgiją. Žvelgiant į „Vakarų krantinę“ savo veikėjos akimis, į galvą ateina žodis „abejingumas“. Visi suinteresuoti nauda sau, savo gerove ir to siekia pažeisdami kitų laisves ir žmogiškas ribas. Būtent tai man rezonuoja su šiandienos pasauliu ir žmogumi.

Šiuo metu su režisieriumi Dmitrijumi Krymovu kuriate spektaklį „Requiem“. Kuo šis procesas skiriasi nuo ankstesnio jo darbo „Fragmentas“?

Šįkart tenka pajusti, kaip režisierius prisiliečia prie vaidybos. Tiesą sakant, to, su kuo teks susidurti šiame pastatyme, dar nėra tekę patirti niekur kitur. Nepaisant aktorinių užduočių, mokausi ir specialių įgūdžių, kad galėčiau įgyvendinti režisieriaus sumanymą.

Kaip teigia Krymovas, „Requiem“ „yra apie keistą, žiaurų, kartais neatpažįstamą ir priešišką mus supantį pasaulį. <...> apie vaikus, apie labiausiai neapsaugotas būtybes tarp mūsų <...>.“ Tai siejasi su „Vakarų krantinės“ tema ir tuo, kad jūsų veikėja yra keturiolikmetė paauglė. Kaip žvelgiate į žiaurumo ir beviltiškumo temas šiandienos teatre?

Pasaulyje tvyro protu nesuvokiamas žiaurumas ir neteisybė. Kaip gali teatras apie tai nekalbėti? Nemanau, kad teatras turėtų ignoruoti pasaulyje esantį skausmą. Priešingai – scena suteikia galimybę jį reflektuoti, apmąstyti ir apsivalyti. O priemonės ir teatriniai sprendimai būna įvairūs. Nekalbu apie žiaurumą scenoje vardan žiaurumo, tik dauginantį žiaurumą, kalbu apie spektaklį, kuris įkvepia norą gyventi ir vertinti šią galimybę. Spektaklis gali kalbėti apie žiaurius dalykus, smeigti žiūrovui į paširdžius ir leisti jam suprasti, koks jis laimingas. Kiekvienas žmogus tai pajunta per skirtingas meninės raiškos priemones, todėl teatrų ir spektaklių yra įvairių.

Kaip kito jūsų požiūris į vaidybą kuriant per pandemiją ir karų kontekste?

Man kilo klausimas – ar kam nors reikia to, ką darau? Ar matau savo veiklos prasmę? Nesu gydytoja, galinti suleisti vaistų, sutvarstyti žaizdą. Ar teatras tikrai įvyksta, jei salėje nėra nė vieno gyvo žiūrovo? Kol ieškojau atsakymų į šiuos klausimus, buvo nelengva veikti ir dirbti. Bet būtent šios aplinkybės išmokė kiekvieną dieną sau užduoti klausimą, kodėl noriu būti teatre. Kol turiu atsakymą, esu laiminga ir pasiruošusi veikti visa savo esybe.

Kokiomis idėjomis ir kūrybine veikla gyvenate šiandien? Kas laukia ateityje?

Dabar – susikaupimo periodas: daug skaitau, mezgu, piešiu, būnu gamtoje, leidžiu laiką su artimais žmonėmis. Dirbu teatro studijoje su vaikais, per įvairius teatrinius pratimus ir užsiėmimus bandome užčiuopti bei patirti teatro džiaugsmą ir magiją. Ruošiuosi artėjančioms „Requiem“ repeticijoms, gilinuosi į medžiagą, susipažįstu su Ofelijos personažu ir lankau nardymo kursus. Mintis, kuri mane dabar dažniausiai lydi, yra ta, kad gyvenimas vis dėlto iš tiesų labai trapus ir laikinas, todėl stengiuosi vertinti kiekvieną galimybę būti ir pati rinktis kaip.

Dėkoju už pokalbį.