Vadybininko darbas – tarsi šachmatų lenta

Teatro vadybininkė Rugilė Pukštytė prisidėjo prie tokių spektaklių kaip „Sibiro haiku“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT, 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2020), „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, JT, 2020), „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sapnavau sapnavau“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, JT, 2019), „Fikcijos“ (rež. Juška, JT, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ (rež. Andrius Bialobžeskis, JT, 2019), „Raudona“ (rež. Valentinas Masalskis, JT, 2018), „Autonomija“ (Árpádas Schillingas, JT, 2018), „Šveikas“ (rež. Juška, JT, 2018) ir kt. kūrimo.

Baigėte menotyros studijas. Kaip jas pasirinkote?

Mažeikiuose mokyklos laikais buvau teatro aktyvistė. Nebuvau pagrindinė aktorė, tačiau dalyvaudavau, kur tik galėjau, o aplinkiniai man pranašavo sėkmingą puikios aktorės ateitį. Viskas taip įsisuko, kad nusprendžiau stoti į vaidybą. Buvo renkami Jono Vaitkaus ir Aido Giniočio kursai. Vis dėlto nepasiekusi trečiojo turo su aktorystės idėja atsisveikinau. Atsimenu, kaip verkiau Lukiškių aikštėje prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir galvojau, ką naudingo galėčiau nuveikti. Prisiminusi sesės rekomendacijas studijuoti Kaune, pasirinkau menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Per tuos metus mane labiausiai domino teatro paskaitos ir dėstytojai. Esu dėkinga bendrakursiui Matui Makauskui, kuris paskatino atlikti praktiką Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir įtraukė į Jaunųjų teatro kritikų komisiją, prisidedančią prie „Fortūnos“ apdovanojimų. Skeptiškai vertinau savo, kaip teatro kritikės, galimybes, abejojau savo jėgomis – nesijaučiau galinti konstruktyviai kritikuoti, tačiau tai mane labai motyvavo.

Kaip nuo meno tyrinėjimo perėjote prie teatro vadybos?

Nacionaliniame Kauno dramos teatre atsilaisvino etatas, po pokalbio su komanda ir vadovu gavau darbą. Nors tuo metu daugiausia dirbau su tekstais, organizavimo patirties įgijau festivalyje „Nerk į teatrą“. Kadangi man buvo suteikta galimybė realizuoti savo sumanymus, įgyvendinau daugybę idėjų ir prisiliečiau prie vadybos darbų net nesuprasdama, kad tai ir yra vadyba. Buvau itin motyvuota ir norėjau išplėsti programą skirtingoms grupėms, todėl vykdėme apie keturiasdešimt veiklų.

Tačiau nusprendėte palikti Kauną.

Supratau, kad noriu pamėginti dirbti sostinėje. Kai išsikrausčiau iš Mažeikių, stresą kėlė ir Kaunas, o apie Vilnių net neleidau sau galvoti. Vis dėlto gyvenimas pastūmėjo imtis pokyčių ir judėti į priekį. Tad susiradau darbą ir persikėliau į Vilnių.

Įsidarbinote Jaunimo teatre. Kokią patirtį čia sukaupėte?

Esu dėkinga teatro vadovui Audroniui Liugai, nes šis teatras man sudėjo profesinius pamatus. Supratau, kad vadybos darbo specifika man įdomi. Kadangi Kaune daugiausia dirbau kitoje srityje, man iki galo nebuvo aišku, kas yra projekto vadyba, organizavimas ir kuravimas. Darbas Jaunimo teatre parodė didelį vadybinės veiklos spektrą, prie kurio galėjau prisiliesti. Dirbau ir su premjerinių, ir su repertuarinių spektaklių vadyba, taip pat papildomų veiklų organizavimu bei gastrolėmis užsienyje. Teatro srityje dirbu jau dešimtmetį ir kiekvienais metais atrandu ką nors naujo – su kuo nors vertingai pasikalbu, susipažįstu su naujais žmonėmis ar veiklomis, prisidedu prie spektaklio, kuris man artimas ar įdomus.

Šiuo metu dirbate Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kaip galėtumėte palyginti patirtis skirtinguose teatruose?

Kiekviename teatre kitokia buvau aš pati, nes skyrėsi mano amžius, savęs, kaip darbuotojos, suvokimas ir pasitikėjimas. Kaune gavau pirmą rimtą darbą, todėl ten jutau didžiausią įtampą ir į ją įtraukdavau kitus, darbo aplinkoje leisdavau sau išreikšti nereikalingas emocijas. Vėliau ėmiau kreipti dėmesį į tai, kaip jaučiasi aplink mane esantys žmonės. Supratau, kaip dirbti komandoje, tvarkytis su stresu, ir tai, kad darbe nereikia egoizmo – turi laviruoti ir būti taktiškas. Į Jaunimo teatrą atėjau jau turėdama šiokį tokį patirties bagažą, tačiau patekau į erdvę, kurioje kiekvieną dieną reikėjo maksimaliai stengtis. Nors ne visada pavykdavo, vis dėlto čia įgijau labai daug patirties. Pirmaisiais darbo mėnesiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl kiekvienos elektros lemputės skambindavau teatro vadovui Martynui Budraičiui, o jis atsakydavo, kad pati galiu nuspręsti, juk žinau biudžeto rėmus. Reikėjo laiko persiorientuoti iš vienos aplinkos į kitą ir suprasti, kad savo pareigybės ribose pati galiu priimti sprendimus. Taigi visi trys teatrai labai skirtingi, bet bendras jų vardiklis – žmonės. Visuose sutikau nuostabių žmonių.

Kokius darbus teatre atliekate?

Pirmiausia visada įvardiju, kad yra ir nuobodžių darbų, pavyzdžiui, dokumentų rengimas. Tačiau jis būtinas, kad vyktų dalyvavimas kūrybiniame procese, galima būtų išsakyti savo idėjas ar pasiūlyti aktorių vaidmeniui. Kartu nuolat bendrauju su visa kūrybine komanda. Svarbu jausti klimatą, juk esi tas žmogus, į kurį galima kreiptis. Bent jau aš taip suprantu vadybą, nes dažnai tenka išklausyti visas puses ir atrasti bendrą sprendimą. Taip pat darbe išmokau turėti ne vieną sprendimo variantą, o tarsi šachmatų lentoje numatyti kelis ėjimus į priekį. Vadybininko darbas ne visada matomas ir vertinamas. Regis, pats žodis „vadybininkas“ Lietuvoje tarsi sumenkintas ir turi neigiamą reikšmę. Nemanau, kad tai teisinga, ir nesutinku, kad Lietuva – vadybininkų šalis.

Kokie yra teatro vadybos darbo išskirtinumai?

Negaliu pasakyti, kaip yra kitose vadybos srityse, bet teatre daug jautrių žmonių, ir ne tik tarp aktorių. Tad išskirtinumas galėtų būti mokėjimas laviruoti, suprasti, kad kurį nors žmogų reikia išklausyti, o kitam ir griežčiau ką nors pasakyti. Reikia pajusti kitą. Teatre emocijos svarbios ne tik scenoje, todėl empatija labai reikšminga. Tai nereiškia, kad visada pataikau tinkamai sureaguoti, bet stengiuosi. Kiekvieną dieną perskaičiusi kokį nors laišką pagalvoju apie siuntėjo nuotaiką, o kitame darbe to veikiausiai nedaryčiau. Taip pat manau, kad teatre iškilusios problemos sprendžiamos kūrybingiau nei kitur.

Koks projektas jums kėlė daugiausia iššūkių?

Pastebėjau, kad didesnis darbo krūvis man nėra sudėtingiausias dalykas, galiu priderinti savo gyvenimą prie darbo, nes jis man rūpi. Emociškai sudėtingiausios situacijos būna tada, kai komandos viduje jaučiu nesusikalbėjimą, stiprius charakterių skirtumus arba matau nepagarbų režisieriaus elgesį. Mane tai ypač paveikia ir nebelieka noro ką nors daryti. Vienas tokių emociškai sudėtingų darbų buvo Érico Lacascade’o režisuotas spektaklis „Balkonas“. Prisimenu momentą, kai vienas aktorius pakeltu tonu teigė, kad siųsdama jam laiškus trukdžiau repeticijas, nors tiesiog dirbau savo darbą. Šiame procese susidūrėme ir su keistu režisieriaus elgesiu. Žinau, kad daugumai aktorių šis darbas taip pat buvo sudėtingas. Kai nėra noro, tada ir vadybininkui sudėtinga kitus priversti įsitraukti.

O koks spektaklis kelia gerus prisiminimus?

Vienareikšmiškai Iwano Wyrypajewo spektaklis „Girti“. Komandoje vyravo fantastiška atmosfera ir buvo mėgaujamasi visu procesu. Smagu jausti tarpusavio pagarbą, supratimą, humoro jausmą. Kalbu ir apie menininkus, aktorius, asistentus, ir apie vertėją bei kitus dirbusius žmones. Buvo gaila, kai projektas baigėsi, o apie tai, kad taip bus, sakiau jau likus mėnesiui iki premjeros. Režisierius sugebėjo su visų teatro departamentų žmonėmis sukurti pagarbų ryšį ir jaukią aplinką. Atsimenu, režisierius man padėkojo, nes jam tiesiog patiko, kaip per aktorių atranką pastačiau stalą, kėdes, kad padėjau vandens ir kad buvo kavos. Tai įstrigo atmintyje, nes toks atvejis mano praktikoje tikrai nėra dažnas.

Kokius jums įspūdį padariusius spektaklius rekomenduotumėte pamatyti?

Man labai gražus ir daugiausia kartų matytas spektaklis yra „Raudona“. Tokį aktorių duetą kaip Valentino Masalskio ir Donato Želvio retai kada pamatysi. Šis spektaklis pirmas atėjo į galvą, nes prisimenu emociją jį žiūrint. Spektaklyje mane ne visada turi žavėti visuma, dažniausiai paveikia momentai, kurie atrodo išskirtiniai. Taip pat džiaugiuosi ir dėl neilgos spektaklio trukmės – tai šiais laikais neretai tampa svarbiu elementu.

Įspūdį paliko ir paskutinis Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ rodymas. Dar studijų metais buvau mačiusi spektaklio įrašą, o gyvai jis praėjo fantastiškai ir nebuvo praradęs aktualumo. Taip pat norėčiau paminėti atnaujintą Koršunovo spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Sunku apsakyti savo būseną, bet po spektaklio tarsi ne savomis kojomis bėgau sveikinti aktorių, lyg tai būtų premjerinis rodymas. Spektaklius vertinu pagal tai, kokią emociją jie sukelia, kiek įtikina ir kiek ilgai apie juos galvoju.

Dėkoju už pokalbį.