Sopranas Rita Petrauskaitė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šeštą kartą surengtoje  ceremonijoje „Pagauk bangą“ vėl išrinkta Metų operos soliste. Trečius metus iš eilės dainininkės pelnomas įvertinimas rodo tikrąją meistrystę, suvokiant, kad išlaikyti aukštą kūrybinės raiškos lygį itin sudėtinga. Prisiminę įvertinimus kalbamės su Rita Petrauskaite apie būtį kūryboje.

Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) iškilmingu koncertu balandžio 20 d. atidarė savo naujuosius rūmus. Molio tinku dekoruota didžioji salė „Jūra“ – laužytais sienų ir lubų kontūrais, išraižytais pagal akustikos poreikius, – vizualiai primena ir brangakmenio briaunas. Tad taip ir maga pavadinti naujuosius rūmus prie jūros sužibusiu deimantu, juolab turint minty industrinį uosto kraštovaizdį. Kontrastas tarp, viena vertus, rafinuotų teatro architektūrinių formų ir jo veiklos turinio subtilumo, kita vertus, gana atšiauraus uosto etoso suteikia miesto atmosferai savitos romantikos!

„AIZENRINGAS: Tačiau visada geriausia ir tikriausia maskuotė, manau, – tai tikrų tikriausia teisybė. Komiškas būdas. Teisybe niekas netiki.“ (Maxas Frischas, „Bydermanas ir padegėjai“)

Kompozitorius Jokūbas Tulaba sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Bydermanas ir padegėjai“ (rež. Gildas Aleksa, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), „Make Love“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Titas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „Tik suaugusiems“ (rež. Justas Tertelis, „Atviras ratas“, 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Hotel Universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Zygfrydas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „CV, arba Kas aš esu?“ (rež. Tertelis, „Atviras ratas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (rež. Aleksa, Kauno miesto kamerinis teatras, 2018), „Teroristas“ (rež. Aleksa, „Atviras ratas“, 2017), „Ilgoji pertrauka“ (rež. Olga Lapina, Keistuolių teatras, 2016) ir kt.

Didžioji dalis kultūrinėje spaudoje publikuojamų recenzijų aptaria pagrindinių šalies valstybinių teatrų spektaklius, rečiau pasirodo tekstų apie nevyriausybinio sektoriaus kūrinius. Vis dėlto jie sudaro svarią dalį Lietuvos teatro kultūros. Remiantis „Bilietai.lt“ duomenimis, 2023 m. populiariausias pagal žiūrovų skaičių tapo nepriklausomo improvizacijų teatro „Kitas kampas“ spektaklis „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2018). Tačiau šį konkretų spektaklį, matyt, reikėtų laikyti išimtimi, o ne taisykle, nes kitas devynias iš dešimties pozicijų lankomiausiųjų sąraše užima valstybinių teatrų kūriniai.

Giedrė Kirkilė šoko tokiuose Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliuose kaip „Dekreacija“ (2023), „Nematomas šokis“ (2021), „Agonija“ (2017), „Akloji dėmė“ (2015), „Judantys taikiniai“ (2011), „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010), „Budėjimai“ (2008), „Žinia“ (2007) ir kt. 2023 m. sukūrė judesio monospektaklį „Kraitis“ („Vileišio 18“). Nuo 2014 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.

Aktorė Alvydė Pikturnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Kaip visur, kaip visi“ (rež. Jasinskas, Jaunimo teatras, 2021), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2020) ir kt. Dvejus metus iš eilės kaip geriausia aktorė už vaidmenis spektakliuose „Pelikanas“ (rež. Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras ir rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“, 2022) ir „Neištikimoji“ (rež. Jasinskas, Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“, 2023) buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.

Barbora Šulniūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“, 2023), „Ха́tа – Zuhause“ (rež. Gudmonaitė, „Münchner Kammerspiele“, 2023), „Medėja“ (rež. Gudmonaitė, Freiburgo teatras, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2022), „Jaudulys“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir „Meno alchemija“, 2022), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Ledynai“ (rež. Gudmonaitė, Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020), „Panika“ (rež. Gudmonaitė, NKDT, 2019), „12 gramų į šiaurę“ (rež. Špilevojus, Vilniaus mažasis teatras, 2019), „Errorai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2018) ir kt.