Kai vodevilis nevirsta tragedija

Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas. Juk mes, europiečiai, šia klasikos išmanymo mana turėtume būti dar kūdikystėje papenėti, kad bent jau nutrauktume tuščius ginčus esminiu klausimu – ką bando mūsų teatriniame, kultūriniame lauke išprovokuoti režisierius Gintaras Varnas, balandžio 11 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Naujojoje scenoje iššovęs su būtent „Viktoro, arba Vaikų valdžioje“ premjera?

Prieš spektaklį net kelis kartus skaičiau pjesę, nes norisi ja tiesiog mėgautis kaip aukščiausios prabos literatūra. Skaitant kyla įtarimas – čia glūdi provokacija. Vėliau gilinantis į literatūros, teatro teoretikų darbus, analizuojančius Vitraco kūrybą, randamas aiškus liudijimas, kad tai visiška teatrinė provokacija. Čia tyčiojamasi iš visko ir pašiepiami visi: šiuolaikinė visuomenė, klasikinis teatras, tokio teatro žiūrovai, buvę kolegos siurrealistai, buvę kolegos dadaistai, visuomenei svarbūs autoritetai, vertybės, moralė ir net Pirmojo pasaulinio karo traumą savyje nešiojantieji – visi yra žiauriai, negailestingai išjuokiami. Nieko keista, kad toji publika, kuriai savo pirmuoju „Viktoro, arba Vaikų valdžioje“ pastatymu 1928 m. žiaurumo teatro apologetas Antoninas Artaud riktelėjo „Mirtis žiūrovams!“, kaipmat rado deramą atsakymą – šūksniai ir keiksmai iš žiūrovų salės pasipylė dar prieš pakylant uždangai, o štai pašvinkę kiaušiniai į sceną ėmė skrieti nuo pirmų spektaklio minučių. Juk publika visada pasilieka teisę atsiliepti į abstraktų kūrėjų šauksmą konkrečiu atsakymu – „Mirtis teatrui!“

Šiandien suteikdami sceną „Viktorui, arba Vaikams valdžioje“, pirkdami bilietus į spektaklio premjerą, mes jau visiškai nebesuprantame, iš ko ir dėl ko turėtume tyčiotis. Kas yra tikrasis mūsų priešas? Juk visos provokacijos jau įvyko, tai kas dar galėtų suerzinti arba įsiutinti šiuolaikinę publiką? Štai sėdi ji – rami ir pasipuošusi – Naujojoje LNDT salėje. Skaičiuoja juodų kačių iškamšas, patupdytas scenos priekyje, snukučiais į dekoraciją. Bando prisiminti, kokiuose dar Varno spektakliuose veikė šios juočkės: kad „Publikoje“ (2010) irgi tupėjo – faktas. Prieš akis – dviguba eilė masyvių, bet gana plastiškai stumdymui pasiduodančių medinių plokščių. Scenografo Gintaro Makarevičiaus detaliai apgalvotas scenovaizdis nepaliauja stebinti didžiąja iliuzija: masyvios, aukštos sienos, jose atsiveriančios nuo žemės prasidedančios didžiulių langų ertmės galiausiai palieka suspaustos, tarsi priplotos erdvės įspūdį. Pilkšvai žalia scenografijos spalvinė paletė tampa efektingu rėmu virtuoziškai sukurtiems ir su begaliniu malonumu aktorių dėvimiems dailininko Juozo Statkevičiaus kostiumams. Tiksliausios kiekvieno personažo charakteristikos, individualūs būdo bruožai, keistenybės ir net rimti dvasiniai negalavimai atskleidžiami kanoninio teatrinio kostiumo detalėmis, aksesuarais, perukais ir grimu. Tikra puota žiūrovo akims, fiksuojančioms, su kokiu pasimėgavimu aktoriai dešimteriopai pasinaudoja tokio kostiumo teikiamomis vaidybinės raiškos galimybėmis.

Vaidinti metro aštuoniasdešimties ūgio išskirtinai protingą devynmetį Viktorą režisierius patikėjo Šarūnui Rapolui Meliešiui. Augalotas jaunuolis blyškiu veidu, dūminiais šešėliais tamsintais akių vokais, glotniai sulaižyta šukuosena iš puikaus humoro jausmo nestokojančio Statkevičiaus gavo juodą, plonos odos faktūrą imituojantį berniukišką jūreivio kostiumėlį. Efektingas personažo įvaizdis primena iš ankstesnių režisieriaus Varno siurrealistinio teatrinio ciklo pastatymų įsiminusį gležno, rafinuotai liguisto, kaprizingo berniuko, kurį kadaise įkūnijo aktorius Gytis Ivanauskas, įvaizdį. Tuo efektingesnė Viktoro transformacija į masyvų, sveikata trykštantį, energingą, vitališkos agresijos nestokojantį herojų, besityčiojantį iš visų suaugusių žmonių pasaulio stereotipų ir suaugusiųjų bendravimo būdų. Intensyviai, bet gana monotonišku ritmu, vienspalvėmis intonacijomis demaskuodamas jį supančio pasaulio veidmainiškumą, Viktoras spektaklyje galiausiai ištirpsta, susiniveliuoja su aplinkiniais, tarsi neišlaikydamas smegenis draskančios teisuolio, pasaulio keitėjo ir gerintojo karūnos. Ta pati lemtis ištinka ir kitus personažus – artėdami prie trečio veiksmo jie tarsi virsta vientisa, pilka iš inercijos judančio veiksmo mase, pavargsta globalaus dialogų teksto sraute nešti savo individualių charakteristikų bei niekšybių kapšą. Išimtį šioje buržuazinėje dramoje, o kartais visai linksmame, lengvu absurdu pagardintame vodevilyje, išsikovoja tik dvi aktorės – šešiametę Ester vaidinanti Rūta Jonikaitė ir Didžiąją damą Idą Mortmar vaidinanti Aurelija Tamulytė.

Būtų mano valia, pavadinčiau spektaklį „Ester, arba Vaikai valdžioje“ – nes emocinė spektaklio kreivė galiausiai šauna į viršų tik scenoje pagaliau pasirodžius mažajai maištininkei. Šis gigantiškame, juodame, iš baletiško sijonuko sukonstruotame sarafane paskendęs miniatiūrinis demonas atgaivina ir patį Viktorą, spektaklio pradžioje labiau primenantį iš medžio išdrožtą kareivėlį. Tam tikras lėliškumas, marionečių teatro veikimo logika taip pat persiskaito kampuotoje, tarsi dėl mechaninės spyruoklės įtampą išlaikančioje Ester plastikoje. Unikalus ir jos gebėjimas tapti takia, prisitaikančia, perimančia aplinkos objektų savybes: jei reikia akimirkai virsti juoda kate – prašom, susitapatinti su suvaikėjusiu, vaikystės šėlsmui atsidavusiu Vytauto Anužio vaidinamu Generolu Etjenu Lonsegiuru – su malonumu, driokstelėti įžūlią meilės intrigėlių kamuojamos trijulės Terezos Manjo (Elzė Gudavičiūtė), Šarlio Pomelio (Vainius Sodeika) ir Emili Pomel (Miglė Polikevičiūtė) santykių farso parodiją – Ester ir čia nepralenkiama. Žmogiško nuoširdumo, gebėjimo beatodairiškai mylėti akimirkos Ester personažo linijoje ypač ryškios, kai tenka bendrauti su Viktoru arba savo gimdytoju, pačiu mieliausiu karo pamišėliu, Antuanu Manjo (Marius Repšys). Dramaturgo valia Ester lieka gyva, nepatenka į keturių teatrališkų lavonų, patiekiamų pjesės finale, sąrašą. Vadinasi, yra vilties, kad vaikai dar grįš į valdžią, bent jau tol, kol nepradės smalsauti, kas iš tiesų yra Didžioji dama Ida Mortmar.

Tamulytės didžioji lietuviško teatro scena ilgėjosi jau, ko gero, dešimtmetį. Dėl nesuvokiamų priežasčių vieną talentingiausių savo kartos aktorių vaidmenys apeidavo ratu. Sugrįžimui po akinančiais sofitais likimas jai pamėtėjo nei daug, nei mažai – pačios mirties vaidmenį. Beprotiškai elegantiškos, ekscentriškos, intensyviai orą gadinančios, bet vis dėlto mirties vaidmuo. Arba tos, kuriai savo amžininkų neįvertintas genialusis Vitracas drąsiai rodo vidurinį pirštą. Tos, kuri savo žudymo įrankį atsineša ne vilkdama ant pečių, o erotiškai užsikišusi už batuko aulo. Mirtis, tampanti svarbiausia devynmečio berniuko erotinių sapnų heroje. Kartu su Tamulyte į sceną pagaliau trumpam užeina ir jo didenybė absurdas – spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ visiškai būties vertę paneigiantis ir esminį beprasmės prasmės branduolį formuojantis reiškinys.