Troškimas jaustis gyvai

Aktorė Alvydė Pikturnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Kaip visur, kaip visi“ (rež. Jasinskas, Jaunimo teatras, 2021), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2020) ir kt. Dvejus metus iš eilės kaip geriausia aktorė už vaidmenis spektakliuose „Pelikanas“ (rež. Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras ir rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“, 2022) ir „Neištikimoji“ (rež. Jasinskas, Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“, 2023) buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.

Koks buvo pirmasis jūsų vaidmuo ir kaip jį prisimenate?

Mano pirmasis vaidmuo įvyko „Aušros“ teatro studijoje Klaipėdoje. Spektaklyje „Rugiuose prie bedugnės“ vaidinau merginą Selę. Pastebiu, kad dažniausiai man vis kliūva vaidinti panašias romantines situacijas. Šį laikotarpį prisimenu kaip vieną gražiausių tarpsnių – svajingą ir kupiną jaudulio. Tuo metu vyko pirmosios šakninės patirtys, kurių niekas niekuomet nepakeis. Kai mano pirmasis teatro būrelio vadovas Mindaugas Valiukas pakvietė vaidinti, supratau, kad ši sfera išpildo ir sulieja visus mano potraukius, taip kurių blaškiausi – muziką, dailę, literatūrą ir psichologiją. Suvokiau, kad vaidyba – mano troškimų junginys, taip manau iki šiol.

O kaip prisimenate studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikotarpį?

Prisimenu kaip labai intensyvų ir tankų laiką. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad per kūrybos procesą man svarbus atsitraukimas, nuošalumas ir asmeninis pasiruošimas, o akademijoje tokios galimybės beveik nebuvo. Kai negali atsitraukti, sunku pastebėti, kas ir kodėl tau kelia nerimą. O dabar nerimą ar frustraciją laikau gerais navigacijos signalais, giliais vidaus raginimais neiti ta pačia kryptimi ar tuo pačiu greičiu.

Studijos pralėkė akimirksniu, turėjome gausybę nuostabių dėstytojų, jaučiausi gyva ir tikrai nenuobodžiavau, kaip tik atpratau nuo bet kokio nuobodulio. Manau, viena gražiausių studijų ypatybių, kurios dabar pasigendu, – galimybė pasirinkti, apie ką kursi. Kai nežinodavome, apie ką vaidinti etiudą, dėstytojas Darius Meškauskas mums sakydavo: „Kurkite apie tai, kas skauda.“

Po studijų dramaturgija ir temos sukrinta visiškai atsitiktinai. Iš pradžių būdavo sunku suvokti savo savivertę, juk negali susidėlioti vertės sistemos pagal pasiekimus, nes visi jie laikini ir sąlyginiai. Jei savivertę suvoki ne per save, vadinasi, tai ne savivertė, nes jai būtina atsitraukti ir atsigręžti į save.

Kokius dar skirtumus pastebėjote baigusi akademiją ir įžengusi į profesionalią sceną?

Didžiąją sceną teko išbandyti gana anksti – trečiame kurse vaidinau Jono Vaitkaus režisuotame „Didžiajame kelyje“. Nuo šio etapo viskas keistai susijungė. Po kurio laiko prasidėjo karantinas, susiliejo studijų pabaiga ir profesionalaus darbo pradžia. Stipriai pajutau objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Praleidusi vis daugiau laiko scenoje, objektyviau suvokiau, kokį įspūdį sudarau ir kokį susidarau. Profesionalumas man susijęs su punktualumu, pagarba, pasiruošimu, gebėjimu atliepti akimirkos reikalavimus. Manau, ėjimas profesionalumo link – tai galimybė dirbti su vidaus bruožais, puoselėti gerąsias savybes, peržvelgiant silpnybes ir ydas. Tokiam tobulėjimui galo nėra.

Koks spektaklis pareikalavo daugiausia pastangų?

Visi spektakliai kelia iššūkių, o jeigu ne, vadinasi, kažką ne taip darau arba ne taip mąstau. Nelengvas etapas buvo ruoštis režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliui „Miegantys“. Repetavome, kai siautėjo pandemija, todėl repeticijų laikas išsitempė net iki devynių mėnesių. Procesas buvo įtemptas, o per generalinę peržiūrą spektaklio pradžioje man lūžo riešas. Kažkaip suvaidinau visą penkių valandų trukmės spektaklį. Nežinau, kaip man tai pavyko, atrodė, kad pati viena nebūčiau to perėjusi, tarsi kažkas iš aukščiau, kažkokios šventos jėgos už mane kovojo su skausmu. Esu dėkinga Koršunovui už galimybę sutvirtinti savo ištvermę – tai buvo sunkus, bet daugiausia pamokų davęs kūrybinis procesas. Po premjeros daug mąsčiau apie tai, koks protingas mūsų kūnas – jis su mumis kalbasi; ne veltui Dievas mums jį davė.

Kaip pavyksta tvarkytis su ištinkančiomis kūrybinėmis krizėmis?

Krizės paprastai ištinka ne per kūrybinį laikotarpį, o po jo. Kai kuriu, jaučiuosi gyva, matau prasmę, dažniausiai negalvoju apie rytojų. O kai procesas baigiasi, neretai užklumpa melancholija, liūdesys, atrodo, kad vairas nebe mano rankose. Darbas man yra svarbus, o tai – ne vien darbas, tai ir pašaukimas, panašus į misiją, todėl svarbu, kad jis būtų nukreiptas į kitą, o ne į save. Kol kas dar sunku balansuoti tarp poilsio ir darbo, bet tikiu, kad rasiu sau tinkamą būdą.

Esate laisvai samdoma aktorė – kokias teigiamas ir neigiamas tokio darbo savybes matote?

Pastaruoju metu būdama laisvai samdoma aktorė įžvelgiu vis daugiau pliusų. Kadangi turiu galimybę dirbti daugelyje Vilniaus teatrų, taip pat ir kituose miestuose, galiu pamatyti pasikartojančias problemas, tendencijas, kurios yra sisteminės. Taip galiu susidaryti bendresnį visumos vaizdą, šiek tiek giliau pajusti pačią teatrų sistemą ir struktūrą. Kartu esu laiminga, kad turiu galimybę pažinti daug įkvepiančių kolegų, važiuoti iš miesto į miestą, nenusistovėti. Mano temperamentas nuolat reikalauja nuotykio, trokštu jaustis gyva, todėl šiame etape toks gyvenimo būdas atitinka mano vidines būsenas. Kita vertus, priklausymas kuriam nors teatrui suteiktų saugumo jausmą. O kai esi saugus, gali žaisti aukštesnės kokybės ir vertės žaidimą.

Naujausią vaidmenį sukūrėte Nauberto Jasinsko režisuotame spektaklyje „Neištikimoji“. Koks buvo spektaklio kūrybinis procesas?

Dabar, praėjus šiek tiek laiko po premjeros, galiu pasakyti, kad procesas buvo išties nuostabus. Nepamenu kito tokio sklandaus ir ramaus kūrybinio laiko. Šiame spektaklyje svarbu su scenoje šalia esančiu žmogumi iš tikrųjų būti kartu. Kai pavyksta tai padaryti, spektaklis tampa ypatingas. Išėjus iš teatro įsijungia tam tikras jautrumas pokalbiams, jų tiesai, kai du žmonės kalbasi ir iš tiesų vienas kitą girdi, mato, nesako dviejų dalykų vienu metu. Taigi tiesa ir pagarba jai man tapo dar svarbesnės. Taip pat džiaugiuosi praleidusi daug kokybiško laiko domėdamasi Ingmaru Bergmanu. Pažiūrėjau beveik visus jo filmus ir nuo šiol galiu jam skirti vietą šalia savo vaidybos dėstytojų.

Už šį spektaklį kaip geriausia aktorė jau antrą kartą buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Koks jausmas apėmė tai sužinojus?

Šį kartą reagavau ramiau. Džiugu, kad spektaklis „Neištikimoji“ pastebėtas – įdėjome daug darbo, laiko ir širdies šilumos. Manau, kad kūrinyje yra minčių, sakinių, nuotaikų, kurios, tikiu, gali paliesti žiūrovą ir sukelti vidinę sumaištį. Turėjau nepaprastai gerą palaikymo komandą, artimus žmones, kurie mane saugojo kaip tikri angelai, o tai ypač vertinu. Praėjusį kartą, kai buvau nominuota, prisėdau kavinėje ir ėmiau rašyti, už ką šiame kelyje esu dėkinga. Negalėjau sustoti rašiusi – mane užliejo begalinis dėkingumas. Tąkart supratau, kad, esant dėkingai, tuo pačiu metu neįmanoma būti piktai, liūdnai ar irzliai, o padėkoti visada yra už ką. Todėl visus šiuos metus stengiuosi dieną pradėti padėka, o užklupus sunkiai akimirkai – įsijungti „dėkingumo mygtuką“.

Praėjusiais metais buvote nominuota už vaidmenį Jasinsko režisuotame spektaklyje „Pelikanas“. Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį?

Tai buvo Jasinsko diplominis spektaklis, turėjome mažai laiko pasiruošti, viskas vyko gana chaotiškai – keitėsi aktorių sąstatas, erdvės, kuriose repetavome. Ta žiema man įstrigo – prisimenu savitą, keistą jaukumą ir šilumą atėjus repetuoti. Procesą lydėjo atsitiktinumai, kuriuos suvokiau kaip naudingus įvykius, nors jie ir trukdė mūsų planams. Suvaidinusi šią istoriją išmokau mylėti ne atsitiktinai, bet pasikliaujant atsitiktinumais.

Spektaklio personažai Fredis ir Gerda yra brolis ir sesuo, jaučiantys vienas kitam romantinius jausmus. Mane labai nustebino atsiliepimai po spektaklių: išgirdau daug komentarų, kad žiūrovai palaikė šią porą, jautė gailestį, jog personažai negali būti kartu, nepaisydami fakto, kad šie yra giminės. Tai man įrodo, kad „advokatavimas“ savo personažui tikrai suveikia: jei tu nesmerksi žmogaus, kurį vaidini, jei jį išteisinsi – gali tuo įtikinti ir žiūrovą.

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Laukia netikėti, intriguojantys planai, kuriais pasidalinsiu, kai ateis laikas. Galiu tik pasakyti viena – viskas išsipildo!

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai jums įsiminė?

Pastarasis matytas spektaklis, kuris palietė vidų ir sujaukė mintis gerąja to žodžio prasme, – režisieriaus Łukaszo Twarkowskio „Rotkho“, pastatytas Rygos dailės teatre.

Dėkoju už pokalbį.