Muzika
Sopranas Rita Petrauskaitė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šeštą kartą surengtoje ceremonijoje „Pagauk bangą“ vėl išrinkta Metų operos soliste. Trečius metus iš eilės dainininkės pelnomas įvertinimas rodo tikrąją meistrystę, suvokiant, kad išlaikyti aukštą kūrybinės raiškos lygį itin sudėtinga. Prisiminę įvertinimus kalbamės su Rita Petrauskaite apie būtį kūryboje.
Garbingus įvertinimus pelnėte už Mari vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Pulko duktė“ (2021), Undinės vaidmenį Antonino Dvořáko operoje „Undinė“ (2022), solistės vaidmenį videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ ir Ėtmės Simonait vaidmenį keturių kompozitorių istorijų operoje „Klaipėda“ (2023). Prašau pasidalinti naujausių, pernai pasirodžiusių spektaklių patirtimis ir pajautomis.
Kiekvienas apdovanojimas – maloni akimirka! Esu dėkinga, kad pernai teatras man patikėjo atlikti soprano partiją Carlo Orffo kantatoje „Carmina Burana“ Klaipėdos elinge. Dalyvauti šiame videografiniame spektaklyje buvo neįkainojama patirtis ir kartu kova su iššūkiais, kurių tikrai netrūko. Pakanka paminėti vien tai, kad per repeticijas oras mūsų nelepino, privalėjome susigyventi su esamomis sąlygomis ir darniai veikti siekdami bendro tikslo. Turėjau išmokti stovėti pučiant galingai vėjo turbinai ir suvaldyti labai ilgą savo drabužį. Nepaisant to, elingo erdvė (beje, premjeros vakarą oras buvo puikus), Orffo muzika ir jausmas, kad viską išpildėme, – atperka. Esu labai laiminga galėjusi būti šioje komandoje.
Operoje „Klaipėda“ man teko labai nedidelis Ėtmės Simonait vaidmuo. Autorių jis nebuvo itin išplėtotas ar kuo nors išskirtinai ryškus. Su režisieriumi Gyčiu Padegimu teko pasukti galvą, kaip traktuoti šią veikėją. Bendros pastangos leido atsirasti tvirtai stovinčios, nenugalimos moters paveikslui.
Jei pažvelgtumėte į savąjį operos solistės gyvenimą, kuris Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį, kokiu patyrimu ir suvokimu apie savo puoselėjamą meną pasidalintumėte? Dainavimas, įprasminamas scenoje aktorine raiška, – ko jis reikalauja, kam įpareigoja?
Dainininko kelias yra ir lengvas, ir kartu sunkus. Priklauso nuo to, ko pats sieki ar nori pasiekti. Pati didžiausia sėkmė – kai būdamas scenoje, atlikdamas vieną ar kitą vaidmenį, įtikini žiūrovą, jį pravirkdai ar prajuokini, o gal paskatini susimąstyti, užgauni žiūrovo širdį ir palieti jo sielą. Vaidmenys arba atliekamos partijos reikalauja didesnės ar mažesnės energijos ir psichofizinės iškrovos, bet visada į sceną privalai žengti nešdamas aiškią žinią ir turėdamas didžiulį užsidegimą. Todėl reikia stengtis būti puikios vokalinės, fizinės bei psichinės formos. Ne visada pavyksta, kaip norėtum. Kartais patiriame ir nesėkmių, tuomet prireikia visų jėgų, kad nepalūžtum, išsilaikytum ir vėl sugrįžtum. Tokiais momentais stiprini savo charakterį, keliesi ir vėl eini į priekį.
Kuriuos savo vaidmenis įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius?
Tikrų tikriausias iššūkis – Džildos partija Giuseppeʼs Verdi operoje „Rigoletas“. Ji man buvo nelengvas uždavinys. Pradėjusi studijuoti sudėtingą muzikinę medžiaga jutau nerimą: ar įveiksiu? Nugalėjusi baimes, „atvedžiau“ šį vaidmenį į sceną. Taip pat nemenku asmeniniu iššūkiu vadinčiau ir Mari vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Pulko duktė“. Tai partija, reikalaujanti tiek vokalinės ištvermės, tiek energijos bei fizinio pasirengimo, tiek aktorystės. Labai myliu šią padūkusią Mari ir visada mėgaujuosi būdama scenoje.
2008-aisiais pelnėte Klaipėdos miesto apdovanojimą „Padėkos kaukė“ Metų aktorės nominacijoje už Deizės vaidmenį Paulo Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“, sukūrėte ir kitų ryškių personažų operose, operetėse, spektakliuose vaikams; už vaidmenis vėliau dar keturis kartus buvote nominuota „Padėkos kaukei“. Pasitelkiant žodžio „kaukė“ reikšmes, suvokiant ją kaip vaidmens kūrėjo paslapties simbolį, prašyčiau pasidalinti, kaip suvokiate įkūnijimą kito, įsikūnijimą kitame, persikūnijimą?
Dažniausiai savo kuriamo personažo ieškau intuityviai – tai gali būti maža detalė, koks privalumas ar trūkumas, tam tikra maniera. Kartais atrandi, kaip ištarti vieną frazę, ir supranti: štai kur slypi šis charakteris! Nuo vaikystės mėgstu stebėti žmones, analizuoti jų bruožus. Scenoje galiu tapti visiškai kita persona, kartais net pati stebiuosi atradusi savyje „ir druskos, ir pipirų“. Žinoma, esame „įrėminti“ kompozitoriaus sukurto muzikinio pasaulio, bet dėl to tik dar įdomiau ieškoti personažo garsinės prasmės.
Ką jaučiate artėjant spektakliui – repertuariniam, premjeriniam?
Pojūtis prieš spektaklį – pakylėtas jaudulys, didesnis ar mažesnis, bet valdomas. Įžengus į sceną jis dingsta, nes turi atlikti tai, kam ruošeisi ilgą laiką, taigi jaudintis nebėra kada. Kartais mintyse dainuoju savo partiją, kartais pasimiršta koks žodis, tada einu kartotis. Na, o prieš premjeras visada daug šurmulio, emocijų; nusileidus uždangai aplanko didžiulis laimės pojūtis.
Turite patirties ir kitose Lietuvos muzikinių teatrų scenose, be to, ir svečiose šalyse. Kokios mintys apie gastrolių patirtis?
Gali keistis geografija, žmonės, bet scena visur yra scena. Joje būdama jaučiuosi gerai, visada tarsi sugrįžusi į namus. Kiekviena išvyka, gastrolės būna vis kitokios, nes sutinki įvairiausių žmonių. Man patinka permainos ir kelionės.
Operos žanras grįstas menų sintezės principu ir reikalauja visų kūrėjų bendradarbiavimo. Kokios jūsų mintys apie sceninę partnerystę?
Taip, scenos partneris yra netgi daugiau nei tu pats. Bendrystė per repeticijas, supratimas, pagarba, palaikymas, draugiškas žvilgsnis ar žodis, padrąsinimas – labai svarbūs dalykai. Jeigu šalia savo partnerio ar partnerės gali jaustis gerai, komfortiškai, tai ir rezultatas būna puikus.
Operos menas savo gyvavimo istorijoje patyrė ne vieną reikšminių figūrų pokytį. Skirtingais laikotarpiais svarbiausi operoje buvo kompozitorius, vėliau – operos primadona, ji vietą užleido dirigentui, ilgai operos raiškoje dominavo režisieriai, dabar, sakyčiau, svarbiausią poziciją jie dalijasi su scenografais ir pan. Ar esama ženklų, kad vėl atsigręžiama į solistus, į dainavimo meną? Kaip jūs regite operos šiandieną?
Pastaruoju metu vis dėlto diriguoja režisierius. Režisūrinė koncepcija lemia solistų parinkimą, artėjama ir prie kinematografinio operos matymo. Technologijos sparčiai skinasi kelią į operų pastatymus. Aš nelabai tikiu, kad kada nors bus grįžtama prie asmenybės, solistų „kulto“. Žinoma, opera pirmiausia yra solisto balsas, gera dainavimo technika, bet šiandien vien tik balso jau nepakanka. Turi būti visas kompleksas savybių.
Egzistuoja nemažai pastatymų, kuriuose nesilaikoma muzikinio teksto, libreto, opera drastiškai „sušiuolaikinama“. Kaip tai vertinate?
Mano asmeninė pozicija yra kažkur per vidurį. Geras skonis ir saikas – geriausias patarėjas. Moderninti ar šiuolaikinti operos žanrą, manau, galima tiek, kiek tai neprieštarauja pačiai muzikai. Yra įvairiausių vienos ar kitos operos pastatymų: vieni jų tiesiog fantastiškai paveikūs, gal net ir nelabai modernizuoti ar šiuolaikinti, o kiti taip ir užsimiršta...
O kokia esate klausytoja, žiūrovė? Ar sugebate palikti profesionalės poziciją ir tiesiog mėgautis? Ar visada dirba operos solistė, vertinanti jautria klausa ir aštriu žvilgsniu?
Esu „sugadinta“ žiūrovė. Matau ir girdžiu visai kitus dalykus nei įprastas žiūrovas. Bet esu gana tolerantiška ir geranoriška. Labai vertinu tuos spektaklius, kurie mane įtraukia, tiesiog užburia. Tokius įvykius menu ilgai.
Pokalbio pabaigoje – jūsų žodžiai apie save vakar, šiandien ir rytoj.
Nesvarbu, kas esi ar kokias pareigas užimi, svarbiausia likti paprastu žmogumi. Turbūt tai didžiausias uždavinys. Aš tarnauju muzikai ir stengiuosi savo balsu suteikti klausytojams įvairių emocijų ir vilties.
Dėkoju už pokalbį.
