Kaip erdvė veikia mus ir mes ją

Barbora Šulniūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“, 2023), „Ха́tа – Zuhause“ (rež. Gudmonaitė, „Münchner Kammerspiele“, 2023), „Medėja“ (rež. Gudmonaitė, Freiburgo teatras, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2022), „Jaudulys“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir „Meno alchemija“, 2022), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Ledynai“ (rež. Gudmonaitė, Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020), „Panika“ (rež. Gudmonaitė, NKDT, 2019), „12 gramų į šiaurę“ (rež. Špilevojus, Vilniaus mažasis teatras, 2019), „Errorai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2018) ir kt.

Kas atvedė jus į scenografiją, skatino ją pasirinkti?

Augau menininkų šeimoje: mama – dailininkė ir fotografė, abu su tėčiu baigė architektūros studijas, močiutė – grafikė ir iliustratorė, senelis – aktorius, operatorius, prosenelė – operos dainininkė. Tokia aplinka mane formavo. Vaikystėje kartu su mama tapydavome aliejiniais dažais, o savo kambaryje kurdavau instaliacijas, kurios dažniausiai apsigyvendavo spintoje, suskirstytoje kvadratais tarsi mažomis scenomis, jos periodiškai kisdavo ir buvo gyvos.

Žavu, kad kol esame gyvi, būname erdvėje. Mane tai ypač domina ir keliu sau klausimus – kaip  mus veikia erdvė ir kaip ją veikiame mes?

Vėliau, lankydamasi spektakliuose ar kituose renginiuose, neretai nusivildavau jų estetine kokybe, jaučiau norą kurti grožį, ir tas jausmas buvo orientuotas į kitus. Iki šiol randu daugiau prasmės ir impulso kurti ne tik sau, bet ir kitiems bei kartu su kitais. O teatras yra nuostabi susitikimo su žiūrovu forma.

Scenografijos studijose atsidūriau gana atsitiktinai, bet intuityviai. Kelerius metus ruošiausi stoti į Grafikos katedrą, tačiau prieš pat stojamuosius tarsi visai nekaltai nusprendžiau pateikti dokumentus į scenografiją ir įstojau. Nuo tada ji mane ir pasiglemžė.

Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas, pradėjus dirbti prie spektaklio?

Mano kūrybinis procesas gana intuityvus. Pradėjus naują kūrinį atrodo, kad atidarau duris į nepažintą erdvę ir ją tyrinėju, leidžiu temai manyje pabūti, nusėsti ir laukiu, kol idėjos pačios prisistatys detalėmis, nuojautomis, fragmentais, inspiracijomis. Kartais scenovaizdžio idėja ateina perskaičius žodį ar pamačius vaizdą – staiga viskas ima dėliotis į didesnį apibendrintą paveikslą. Pasidaro aišku, kaip reikia jį spręsti. Kartais turiu įdėti daug energijos į paieškas, iš daug ir skirtingų rakursų domėtis tema, kad galėčiau ją atrakinti, o kartais tai ateina taip organiškai, kad net nepastebiu. Žinoma, svarbi šio proceso dalis yra pokalbiai su bendrakūrėjais. Per dialogą dažnai išryškėja svarbūs segmentai, kryptys ir atramos taškai. Galėčiau apibendrinti, kad mūsų profesija be galo tarpdiscipliniška ir tuo labai dėkinga, nes sujungia skirtingus rakursus į bendrą visumą. Gera, kad su laiku ir patirtimi ateina pasitikėjimas – žinai, jog surasi. Tai tarsi tvyro ore, reikia tik išgirsti. Scenografui (-ei) svarbu būti aptakiam, itin jautriam aplinkos veiksniams ir mokėti klausytis.

Vienas naujausių jūsų darbų – daug dėmesio sulaukusi šiuolaikinė opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Kokia buvo jos scenografijos idėjos raida?

Šio spektaklio procesas man labai brangus. Jis prasidėjo nuo taksofono būdelės, kurią kartu su brangiais kolegomis režisiere Kamile Gudmonaite, kompozitoriumi Dominyku Digimu ir prodiusere Ana Ablamonova pastatėme prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Vėliau, klausydamiesi būdelėje paliktų žmonių įrašų, išgirdome, kad daug kas kreipiasi į savo mirusius artimuosius. Taip atsivėrė erdvė, neapsiribojanti tik šiuo materialiu pasauliu, bet nuolat kreipianti žvilgsnį į anapus. Iš to išplaukė krematoriumo idėja, jį replikuodama ir deformuodama kūriau architektūrinį scenovaizdžio konstruktyvą. Greta kūrėsi ir oro uosto erdvė kaip liminali, tarpinė stotelė, laukiamasis tarp šiapus ir anapus. Ši scenografija padarė įtaką ir dramaturgijai bei daliai režisūrinių sprendimų. Iš techninės pusės ji nėra labai sudėtinga. Viskas kinta per detales, baldus, rekvizitą. Didžiausias iššūkis buvo perdaryti scenografiją ir pritaikyti ją dramos teatrui, nes pagal pirminį planą scenovaizdis buvo kuriamas Operos ir baleto teatrui. Taigi teko viską mažinti ir keisti proporcijas. Bijojau, kad tai pakenks bendram vaizdui, norėjosi išlaikyti mažo žmogaus santykį su didele monumentalia erdve, bet galų gale pavyko tikrai neblogai.

Lietuvoje jums teko dirbti su įvairiais režisieriais ir teatrais, tačiau apie jūsų darbus užsienyje žinoma mažiau. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie ten įgyvendintus spektaklius?

Teko dirbti Taline, Berlyne, Freiburge ir Miunchene. Netrukus pradėsiu kurti spektaklį Diuseldorfe. Visi šie kūriniai paremti dokumentinio teatro principu, kai dramaturgija rašoma proceso metu, o scenografija dažnai kuriama dar neturint viso draminio teksto. Tad ji auga kartu su naratyvu, o naratyvas – kartu su ja. Tarkim, „Münchner Kammerspiele“ statant spektaklį „Ха́та – Zuhause“ scenografijos idėja padiktavo tam tikras sąlygas, nulėmusias mizanscenas. Taip pat buvo ir su „Dalykais, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – oro uosto erdvė padarė įtaką kai kurių scenų veiksmui ir idėjai.

Esu labai laiminga, kad turiu galimybę kurti užsienyje. Tai atveria kitokius kontekstus, leidžia iš vidaus pamatyti didžiuosius Europos teatrus, išmokti, kaip nepasiklysti jų labirintuose, ir pamatyti jų spektaklius.

Ar požiūris į scenografiją bei darbo specifika užsienyje ir Lietuvoje skiriasi?

Taip, vis dėlto skiriasi. Lietuvoje tam tikruose teatruose pastatyminės dalies, technikos ir videodepartamente yra įsisenėjęs toks „negalima, neįmanoma“ pelėsis, kuris dažnai lėtina procesus, verčia sukti galvą, kaip paaiškinti, kad tau tikrai reikia perpjauti tą mašiną perpus, ir dar įrodyti, kad tai techniškai įgyvendinama. Džiugina tai, kad šis pelėsis kvepia posovietinės kartos mentalitetu, o naujosios kartos atstovai kur kas labiau linkę į sklandų, tolygų ir horizontalų bendradarbiavimą. Tačiau tai tikrai ne konstanta, tarkim, Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatyminės dalies vadovas Darius Bastys yra tikrai vertas paminėjimo – esu jam labai dėkinga už profesionalumą ir gerumą.

Vokietijoje, kiek man teko susidurti, matau pagarbą ir kūrybiškumą, pastangas padėti realizuoti tai, kas sugalvota, – taip kuriama konstruktyvi darbinė atmosfera. Taip pat itin svarbi ir asistentų pareigybė, kuri daugumoje Lietuvos teatrų tarsi neegzistuoja. Labai viliuosi, kad artimoje ateityje tai pasikeis.

Dirbate ir scenografe, ir vaizdo projekcijų dailininke, taip pat kūrėte lėles ir kostiumus. Kaip įvaldėte šias skirtingas sritis?

Įdomu išbandyti skirtingas formas. Manau, tai galima palyginti su muzika: jei groji fortepijonu, nebus itin sudėtinga pradėti groti gitara, nes laikui bėgant įgauni tam tikrą muzikinį pajautimą. Taip pat ir su vizualiaisiais menais. Įdomu tai, kad kai kurios medijos ateina ir išeina, o kai kurios pasilieka.

Kaip profesija formavo jūsų asmenybę?

Esu labai dėkinga šiai specialybei, nes visų pirma ji mane įžemino reikalaudama konkretumo, sistemiškumo ir disciplinos, kuri vis tiek išlieka gan abstrakti ir laisva. Sunku patikėti, bet jau devinti metai ši profesija yra didžiulė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Ir tik neseniai supratau, kad tai neturi ir negali būti tai, kam atiduodu visą savo energiją. Tai yra darbas, kurį myliu, o sekmadienį reikia ilsėtis. Dabar mokausi nuobodžiauti ir bimbinėti be tikslo, o ilgai nuobodžiauti yra kur kas sunkiau nei statyti spektaklį!

Kokią reikšmę jums turi teatras?

Teatras – mano gyvenimo dalis. Erdvė, kuri atspindi nuolatinę tapsmo būseną, o tai – vienas pagrindinių gyvenimo dėsnių: visada visur viskas kinta. Tai erdvė, kurianti gyvenimus ir pasaulius, joje galimos įvairios perspektyvos, ir jos atspindi visumą. Tai metatikrovė, auginama žmonių, kurie rezonuoja su ja tikėdami, kad tai įmanoma.

Dėkoju už pokalbį.