Egzistuoja riba, kuri nebus peržengta

Režisierius Tadas Montrimas sukūrė tokius spektaklius kaip „Dėdė Vania“ (Vilniaus senasis teatras, 2019), NO FAKE* („Sirenos“, 2020), „Ein Elefant“ (Vilniaus mažasis teatras, 2022). Kaune kartu su Justu Terteliu organizavo „Fluxus“ festivalį (2022).

Naujausias jūsų spektaklis „Ein Elefant“ pastatytas scenoje, bet prieš tai esate kūręs imersinį, už tradicinių vaidybos erdvių vykstantį teatrą. Kuo jis jums įdomus ir aktualus?

Tai galimybė suteikti gyvybės jau egzistuojančiai ir veikiančiai erdvei. Ji pasiūlo tam tikrą gyvenimą, dvasią, atmosferą, istoriją. Į ją įdomu įsiklausyti ir jai pateikti savo gyvenimo variantą. Dirbdamas keliu klausimą – kaip konkreti erdvė atrodytų šiandien, jei joje atsirastų gyvybė? Šiuo atveju pastatas, kurio pirminė paskirtis nebuvo susijusi su teatru, duoda pasiūlymų. Be to, tokiame kontekste mane domina ir matematinė teatro prigimtis – kartais prireikia daug loginio mąstymo ieškant, kaip didelėje erdvėje įgalinti spektaklio mechanizmą veikti. Man tai yra pasaulio, kuriame žaidžiama dėmesiu, kūrimas, o žiūrovams – galimybė naujai pamatyti pažįstamas erdves ar atrasti naujas.

Kaip ši perspektyva leidžia naujai atrakinti klasikinius kūrinius? Ar taip žiūrovas priartinamas prie pačios pjesės, spektaklio?

Tai veikiau leidžia pažiūrėti į kūrinį ar situaciją iš kitos perspektyvos, nes žiūrovas niekada visiškai nepamirš, kad atėjo į spektaklį. Dabar keistai skamba praėjusių laikų istorijos, kai per spektaklį kažkas išsitraukė ginklą ir nušovė Dezdemoną dusinantį Otelą. Šiandien mūsų sąmonė yra pasikeitusi. Žiūrovas gali įsitraukti į istoriją, bet jaučiasi saugus – egzistuoja riba, kuri nebus peržengta.

Žvelgiant iš praktinės dramaturginės perspektyvos – teksto statymas teatro dėžutėje yra stipriai apribotas. Pavyzdžiui, jei technologijos nėra naudojamos, intymūs monologai bus vaidinami garsiau, kad pasiektų paskutinėse eilėse sėdinčius žiūrovus, o jei bus pasitelkiamos audio- ir videotechnologijos, spektaklio gyvybės iliuzija iš dalies bus sunaikinta. Imersinio teatro atveju žiūrovas nėra prikaustytas prie vienos vietos, judėdamas erdvėje jis gali sumažinti atstumą iki aktoriaus, išgirsti šnabždesį, pastebėti menkiausią jo veido raumenų krustelėjimą. Taip net gerai pažįstami tekstai suskamba naujai. Viename interviu Nekrošius yra sakęs, kad jam pradėjus dirbti Jaunimo teatre žiūrovai ateidavo žiūrėti žinomos pjesės, nes jiems būdavo įdomu, kokia intonacija bus ištarta viena ar kita frazė. Taigi imersinis teatras išplečia klausimo „Kaip galėtų būti?“ perspektyvą.

Kiek režisuodamas „Fluxus“ festivalį Kaune plėtojote imersinio teatro mintį? Kaip šie pasauliai susilieja?

Per festivalį žiūrovas, vadovaudamasis mūsų pasiūlytomis instrukcijomis ir savo intuicija, galėjo keliauti per skirtingas renginio vyksmo vietas. O pasirinkimo laisvė taip pat yra labai svarbi imersinio teatro kontekste. 

Kokia jūsų, kaip kūrėjo, dirbusio Rusijos teatre, nuomonė apie teatrinės rusiškos kultūros pristatymą Lietuvoje, konkrečiai kalbant apie dramaturgiją? Ar palaikote mintį, kad šiuo metu reikėtų atsisakyti visų kūrinių, o gal tam tikrus autorius palikti?

Labai daug mano kolegų rusų režisierių, prasidėjus Rusijos invazijai, aiškiai išreiškė savo poziciją, pasisakydami prieš karą, tad buvo nušalinti nuo pareigų, buvo nutrauktos jų sutartys dėl ateities darbų, atšaukti kvietimai į festivalius, kūrybines laboratorijas, „nuimami“ spektakliai. Jiems buvo atimta galimybė kurti. Nežinau, kokia situacija yra Maskvoje, bet už jos ribų aiškiai girdimas teiginys, kad teatras turi tapti „Z ministerija“, užsiimančia propaganda, „mokymais“, „protinimu“, ypač jaunosios kartos. Kolegos, su kuriais palaikau ryšį, suprato, kad savo šalyje bent jau kol kas nebegalės kurti to, kas jiems atrodo svarbu. Kūrėjai, bėgdami nuo galimo susidorojimo (mobilizacijos, teismų ir t.t.), emigravo į Kazachstaną, Izraelį ir kitas valstybes. Meninė opozicija, net jei ir ribotai, galėjo veikti iki vasario 24 dienos, bet po to tapo visiškai neįmanoma.

Nemanau, kad reikėtų dėti lygybės ženklą tarp Putino ir šiuolaikinių rusų kilmės autorių, kurie yra aiškiai išreiškę savo poziciją. Tačiau esame patekę į sudėtingą situaciją, kuriai esant negalime nieko nedaryti. Šiandien manau, kad visos priemonės, kurios padeda stabdyti Rusijos puolimą, yra geros. Lietuvoje turime dar labai šviežią išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos traumą, todėl, atsivėrus karo žaizdai Ukrainoje, kaip tauta pradėjome kraujuoti ir mes. Kita vertus, iš šios desperacijos galime nueiti ir per toli. Mano manymu, šiuolaikiniai rusų dramaturgai, pasisakantys prieš režimą, yra praradę savo balsą tėvynėje, tad nematau prasmės jų ignoruoti, neįsileisti vien dėl to, kad jie rusai. Juk ir Ukrainoje yra ir rusų dalinių, kurie kovoja prieš Rusiją. Tad rusas rusui nelygu.

O kalbant apie klasiką būtų įdomu patyrinėti istorinę praktiką, kaip Pasaulinio karo metais buvo elgiamasi, tarkim, su klasikiniais vokiečių kilmės autoriais, pavyzdžiui, Goethe. Bet vis dėlto sutikčiau, kad tol, kol vyksta karas, būtų galima imtis karantino – pristabdyti visų naujų spektaklių pagal klasikinius rusų autorius kūrimą ir taip pasinaudoti proga atrasti kitų šalių klasikus bei geriau susipažinti su jaunųjų Lietuvos dramaturgų kūryba.

Kokią įtaką teatrui daro šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos plėtojimasis, jos gausėjimas? Ar tai teatrinės mąstysenos kismo galimybė?

Tarp teatro žiūrovų susiformavusi tradicija, kad į spektaklį „kviečia“ koks nors vardas – žinomas režisierius, kūrinio autorius ar aktorius, kartais – tema ar teatras. Taip žiūrovas jaučiasi saugesnis dėl to, ką pamatys atėjęs. Todėl jauniems režisieriams renkantis mažiau žinomus autorius visada kyla pavojus likti „nežiūrimiems“ ar būti neišgirstiems. Bilietą besirenkančiam potencialiam žiūrovui spektaklis, kurį pastatė kažkas pagal kažkokią pjesę apie kažką su kažkokiais aktoriais, sukelia dažnai nepagrįstų abejonių dėl kūrinio kokybės. Nors šiuo metu Lietuvoje yra atsivėrę nemažai galimybių parodyti ir atskleisti jaunuosius rašytojus, abejoju, ar galėtų būti taip, kad teatrų repertuare imtų dominuotų šiuolaikinė lietuvių dramaturgija. Nauji tekstai dažniausiai labiau tinka mažesnėms, kamerinėms erdvėms. Be to, jaunųjų dramaturgų darbai neretai reikalauja laboratorinio metodo, kad kūrinys galėtų būti tyrinėjamas. Taip pat reikalingi režisuoti skaitymai, pasitikrinimai su žiūrovu, t.y. sukurta erdvė ir sąlygos jauniems dramaturgams bei režisieriams tobulėti, augti, tapti žinomiems. Dramaturgams svarbu išgirsti savo tekstus ir tai, kaip šie funkcionuoja gyvai, aktorių perteikti žiūrovams. Tokio pobūdžio judėjimui labai reikia ir valstybinių teatrų valios.

Kuo jus, kaip režisierių, domina lietuviška dramaturgija? Kuo ji išsiskiria?

Šiuo metu matau augančią naują jaunų, perspektyvių dramaturgų kartą. Ji įdomi, nes sugeba savitai ir unikaliai reflektuoti šiandien mus supantį pasaulį. Kurti spektaklį pagal naująją dramaturgiją man nėra lengviau nei pagal klasikos kūrinius, net priešingai. Be to, dažnai, skaitant šiuos tekstus, stebina paliktų užuominų kiekis, atveriantis malonių detektyvinių paieškų galimybę. Tai skatina domėtis ir dirbti su šia dramaturgija.

Ar turite naujų idėjų, susijusių su lietuviška dramaturgija? Kokie kūrybiniai procesai jus lydi dabar?

Šiuo metu nieko nestatau, bet netrukus planuoju pradėti dirbti su nauju, dar visu nepublikuotu Dovilės Zavedskaitės tekstu. Šis kūrinys vis dar rašomas. Kol kas turėjome tik vieną susitikimą su aktoriais, kad galėtume išgirsti tekstą. Teiksime paraišką Lietuvos kultūros tarybai dėl šio projekto plėtojimo. Taip tęsiu darbus su lietuviška dramaturgija. Beje, man labai įdomu dirbti su „gyvu autoriumi“, kai jis gali dalyvauti repeticijose ir tapti spektaklio bendraautoriu.

Dėkoju už pokalbį.