Teatras
2015 m. po ilgų diskusijų ir abejonių Vilniuje nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos sovietinės skulptūros. Keturios skulptūros, vaizduojančios ideologinius motyvus – „darbo liaudies“ ir raudonosios armijos kareivių poras, pačiame miesto centre išstovėjo net dvidešimt ketverius metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos susigyvenimas su šiais praeito amžiaus politinę ideologiją reprezentuojančiais meno kūriniais ir net pasipriešinimas sprendimui su jais atsisveikinti atrodo absurdiškas, tačiau kartu puikiai iliustruoja, kokį gilų rėžį palieka gyvenimas okupacinio režimo sąlygomis, – skulptūra ir jos buvimas viso labo yra fizinė traumos išraiška.
Menininkas Julianas Hetzelis, siekdamas užmegzti pokalbį apie galią ir jos apykaitą mūsų pasaulyje bei diktatorių vietą kolektyvinėje pasąmonėje, kaip esminį temos simbolį pasirenka būtent skulptūrą ir su ja susijusias medžiagas. 20-ajame Vilniaus tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ parodytas šio kūrėjo spektaklis „Mount Average“ pakvietė žiūrovus į savitą ideologijų fabriką. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje įkurtas labirintas suskirstytas į šešias stoteles-kambarius, į juos žiūrovai leidžiami po keturis pagal griežtai nustatytą laiką, o į kitą kambarį pereiti gali tik sulaukę signalo.
Kiekvienas kambarys – savitas ir įsimintinas ne tik kaip visumos dalis, bet ir kaip savarankiška instaliacija. Pavyzdžiui, kambarys su autoritarinio stiliaus biustu, ant kurio projektuojami esamų ir buvusių vadovų bei diktatorių vaizdai. Skamba pakilios jų kalbos, pilnos tikėjimo ir įsitikinimų, tačiau biusto apačią trina švitrinio popieriaus takelis, liudijantis senkantį valdžios galiojimo laiką. Ant žemės – krūvelė Afrikos žemyno formos dulkių. Būtent šiame žemyne išgaunami metalai, pražudę daug vietinių Kongo gyventojų, buvo panaudoti lyderių skulptūroms kurti.
Viename pirmųjų kambarių ir patys esame pakviečiami išreikšti savo įsitikinimus, sukurti fizines jų išraiškas. Vedamas balso ausinėse žiūrovas kviečiamas atsisėsti ant aukštos kėdės, sukišti rankas į kiaurymes pertvaroje, užčiuopti molio gabalą ir, padalinęs jį pusiau, sukurti ką nors, kas reprezentuotų tai, dėl ko žiūrovas gyvena ir ko jis bijo. Taip nejučia patys įsitraukiame į spektaklyje plėtojamą fizinio savęs įprasminimo temą, tampame žmonėmis, pasitelkusiais meną ir netiesiogiai kuriančiais savo portretą.
Keliaudamas šiuo labirintu netrunki fiziškai pasijusti viso labo žmonijos konvejerio dalimi, atsinaujinančiu resursu. Ir patys kūrėjai tai puikiai akcentuoja ne slėpdami, o subtiliai parodydami, kad vos už kelių kambarių nuo mūsų šiuo labirintu jau eina „naujoji karta“, – stebime dar to nežinančius žiūrovus, lipdančius savo svajones ir baimes, o mūsiškes tampančias beformės žaliavos dalimi. Perėjęs šį labirintą aiškiai pajunti, kad buvai tik trumpas blyksnis jo egzistencijoje, tavo dalyvavimas jame vargiai reikšmingas – tebuvai įrankis, padedantis atsidurti moliui ten, kur jis turėtų būti.
Labirinte sužinome apie diktatorių skulptūroms kurti naudojamas medžiagas ir jų savybes, išgirstame apie kasyklose prarastas gyvybes, pajuntame savo svarbą, iš molio kurdami asmeninius stabus. Galbūt kasyklų istorijoms suvirpinus moralinį kompasą ar suvokus, kad kiekvieno galios laikas ribotas, pajutome įkvėpimą ką nors keisti ar viltį dėl ateities? Juk, kaip ne kartą išgirdome keliaudami labirintu, „Future is liquid“ („ateitis yra skysta, taki“), vadinasi, ateities formą lemiame patys?
Labirinto pabaigoje mus pasitinka bet kokia viltimi žiauriai žaidžianti veikėja, kurią įmanoma įvardyti tik kaip maištingą ir niekam nežinomą paties Dievo seserį (Kristien De Proost). Ji niekaip negali liautis kvatoti, nes žodis hope (viltis) ir iš jo kuriamos skambios variacijos (hop, hip-hop, homo sapiens, hope sapiens) jai beprotiškai juokingos. Į sumišusius žiūrovus moteris žvelgia su demiurgiška užuojauta, jos žvilgsnyje pasijunti mažu, nereikšmingu šio (net nežinia – labirinto ar viso pasaulio) eksperimento varžteliu, elementaraus pokšto, kurio nesugebėjai perprasti anksčiau, dalimi. Juokdamasi ji vandeniu apipurškia didžiulę molio krūvą, sudarytą iš nuo konvejerio krintančių žiūrovų sukurtų lipdinių, be jokių sentimentų viela atpjauna kelis gabalus, sulipdo kubus, kuriuos, pikdžiugiškai kikendama, paduoda už širmos kito pasakojimo besiklausantiems žiūrovams, esantiems dar tik labirinto pusiaukelėje, dar tik pradedantiems suvokti jo apykaitos mechanizmą.
Po gyvenimo opresyvaus režimo sąlygomis atsigauti užtrunka – reikia prisiruošti nukelti skulptūras, apsivalyti mąstymą nuo propagandos, pamiršti senus instinktus, užauginti kartas, nebeturinčias sąlyčio taškų su istorine trauma, ir turėti vilties, kad naujas, ramus ir taikus gyvenimas daugiau niekada nebesubjurs. Tačiau labirinto pabaigoje sutiktai demiurgei viltis – viso labo labai juokingas dalykas. Savo juoku ji kaip niekad aiškiai teigia, kad gerus laikus bet kurią akimirką gali pakeisti blogi. Ilgai trukusią ramybę bet kada gali sudrumsti blogis. Tai viso labo žmonijos egzistavimo sąlyga. Žiūrovui telieka nuspręsti, kuo tikėti – demiurgės juoku ar tuo, kad žmogaus būties sąlyga vis dėlto yra viltis.
