7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Perbraižant kino teritorijas

„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus

Nr. 34 (1399), 2021-10-29
Kinas
„Avelė“
„Avelė“

Geri filmai dabar kuriami ne tik didžiosiose kino valstybėse, bet ir Europos ar pasaulio pakraščiuose. Šiųmetė „Scanorama“ kviečia pamatyti filmus, ir atrandančius naujas kino teritorijas, ir iš naujo apmąstančius europietiškas tradicijas. Atkreipiame skaitytojų dėmesį į tuos, kurie skatina išsivaduoti iš bet kokių (mąstymo, matymo, suvokimo) šablonų.

 

„Avelė“ („Dýrið“, Islandija, Švedija, Lenkija, 2021)

Nerimą žadinantis pasakojimas, į kasdienybės vaizdus netikėtai įterpiantis pasakos ir siaubo filmo elementų. Islandų režisieriaus – Sarajevo kino mokyklos absolvento – Valdimaro Jóhannssono debiutas perkelia į izoliuotą fermą, kurioje jauna pora rūpinasi avių banda. Jų rūstus, darbo pripildytas gyvenimas staiga pasikeis, kai vieną naktį tvarte gims nauja būtybė. Marija ir Ingvaras nusprendžia ją paimti į namus, o jų sprendimą lydės pykčio ir nevilties kupinas avelės motinos bliovimas. Augančią įtampa didina ir Ingvaro brolio pasirodymas – šio besiblaškančio muziko kišenės visada tuščios, tad kartu su juo atsiranda ir naujų rūpesčių. Režisierius neskubėdamas atskleidžia vis naujas kortas. Jo pasakojimas driekiasi ties to, kas žmogiška, ir to, kas nežmogiška, riba ir žadina sudėtingus klausimus apie mūsų santykius su gamta. Pagrindinį vaidmenį šiame intymiame, minimalistiniame, Kanuose už originalumą apdovanotame filme sukūrė garsi švedų aktorė Noomi Rapace.

 

„Babij Jaras. Kontekstas“ („Babij Jar. Kontekst“, Nyderlandai, Ukraina, 2021)

Naujas Sergejaus Loznicos filmas sumontuotas iš 1941–1946 m. kino kronikos, taip pat ir tos, kurioje užfiksuoti žudikų teismų procesai. Filmas pasakoja apie tai, kas vyko prieš ir po tragedijos, kai Kijevą okupavę naciai 1941-ųjų rugsėjo 29–30 d. Babij Jare sušaudė per 33 tūkstančius žydų, bet filme nėra jokių komentarų. Sušaudymo kronika neegzistuoja, filme jį perteikia kitą dieną darytos vokiečių fotografo Johanesso Hahle’s nuotraukos, o iškart po jų eina ilga Vasilijaus Grossmano apybraižos „Ukraina be žydų“ citata. Režisierius sako, kad filmas galvoje susiklostė tada, kai jis perskaitė šį tekstą, kuris iki 1991-ųjų rusų kalba visas nebuvo išspausdintas. Jam šis tekstas ir yra filmo kulminacija. Loznica taip apibrėžia savo sumanymą: „Kūriau filmą taip, kad jis sukeltų stiprų išgyvenimą, stiprią emociją. Naiviai tikiu, kad jei žmogus patirs šią emociją, žiūrėdamas filmą ar vėliau prisimindamas tai, ką matė, tai gal susimąstys, ką pats būtų daręs panašiomis žvėriškomis aplinkybėmis. Ir jei jis netikėtai kada nors susidurs su kažkuo panašiu, gali būti, kad patirtas tragedijos pojūtis iškils iš atminties, sulaikys tą žmogų nuo nusikaltimo.“

 

„Banginių skerdikas“ („Kitoboy“, Rusija, Lenkija, Belgija, 2020)

Debiutinio Filippo Jurjevo filmo herojus, nedrąsus paauglys ir kartu šeimos maitintojas Lioška gyvena Čiukotkoje, prie Beringo sąsiaurio. Internete pamatęs už pinigus nusirenginėjančią merginą, Liošką ją įsimyli ir net mokosi anglų kalbos, kad galėtų su ja susikalbėti. Mergina gyvena Detroite ir vaikinas nusprendžia perplaukti sąsiaurį ir ją surasti. „Banginių skerdikas“ – dar vienas filmas apie brendimą, bet Jurjevas derina švelnų pasakojimą ir atšiaurias gyvenimo Rusijos šiaurėje realijas, moka parodyti Čiukotkos grožį ir dirbti su neprofesionaliais aktoriais. Tai ne „turistinis“ filmas apie egzotišką pasaulio pakraštį, bet universalus pasakojimas apie tai, kaip pirmoji meilė paveikia žmogaus likimą, suteikdama jam kitą ritmą ir erdvę.

 

„Bergmano sala“ („Bergman Island“, Prancūzija, Švedija, 2020)

Diskretiška konkurencija, nuobodis lovoje, šaltį pridengiantis mandagumas ir tik kartais šiek tiek pakeltas balsas – tai vedybinio gyvenimo scenos, kurias rodo Mia Hansen-Løve. Jų visai kitokia temperatūra nei tų, kurias rodė Ingmaras Bergmanas. Jo filme rodyta santuoka žlugo, Hansen-Løve herojų – pamažu pūva iš vidaus. Bet abi šias istorijas sieja Forės sala, kurioje gyveno ir dirbo Bergmanas ir į kurią atvyksta „Bergmano salos“ veikėjai. Kinematografininkų pora, kuriuos suvaidino Vicky Krieps ir Timas Rothas, atvyksta į salą dirbti – kiekvienas jų rašo scenarijų. Jis užima geresnį stalą, yra labiau žinomas ir vertinamas. Jai daug sunkiau rasti vietą saloje, kurioje dominuoja garsių vyrų dvasios. Subtiliai piešdama konfliktų ir jausmų žemėlapį režisierė trina ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Kažkuriuo momentu ekrane atsidurs filmo herojės rašomas scenarijus, kurio veiksmas taip pat perkeltas į Forės salą ir kurio pora (Mia Wasikowska ir Andersas Danielsenas Lie) taip pat klausia, ar meilė yra įmanoma.

 

„Cenzorė“ („Censor“, Didžioji Britanija, 2021)

„Scanorama“ be siaubo kino neįsivaizduojama. Režisierė Prano Bailey-Bond debiutiniame, festivalių hitu tapusiame filme sujungė „trešo“ estetiką ir Margaret Thatcher epochos kritiką. 9-ajame dešimtmetyje britų kino rinką užliejo exploitation banga. VHS kasetėse buvo galima matyti kankinimų ir mirties vaizdus, kurie esą infekuoja žiūrovų protus. Kovoti su vaizdajuostėmis buvo pasitelkti cenzoriai, kuriems ir teko stebėti siaubingas kameros užfiksuotas scenas. Viena cenzorių – dalykiška ir teisinga Enid. Bet kartais ir ją ištinka beprotybė, įtraukianti į pasaulį ties sapno ir tikrovės riba. Bailey-Bond filmas – puikus siaubo kino pastišas, sugrąžinantis vieną ypatingą kino istorijos skirsnį – video nasties.

 

„Fabianas“ („Fabian oder Der Gang vor die Hunde“, Vokietija, 2021)

Erichas Kästneris – populiarus vaikų rašytojas, jo 1929 m. parašytą detektyvinę apysaką „Emilis ir sekliai“ skaitė ne viena lietuvių karta, o romaną „Dvynukės“ ekranizavo net LRT. Tačiau rašytojo talentas bene labiausiai atsiskleidė 1931 m. parašytame romane „Fabianas. Vieno moralisto istorija“, kurį šiemet ekranizavo Dominikas Grafas. Filmas perkels į 1931-ųjų Berlyną, kai Veimaro Respublika artėjo prie pabaigos. Filologas germanistas Jakobas Fabianas dieną kuria cigarečių reklamas, o po darbo pasineria į naktinį Berlyno gyvenimą – lankosi dailininkų studijose, kabaretuose, viešnamiuose ir įsimyli aktorę Korneliją. Ekonominė krizė paverčia Fabianą bedarbiu, politinė krizė užaštrina moralinio pasirinkimo svarbą. Žinoma, rašydamas romaną Kästneris nežinojo, kad jį tardys gestapas, kad bus išmestas iš rašytojų sąjungas, o jo knygas naciai degins, nes jos „prieštarauja vokiečių dvasiai“, bet Grafas filme pabrėžia nerimą, sumaištį ir grėsmę, kurie netrukus ims keisti ir knygos herojų, ir realius likimus.

 

„Mano žmonos istorija“ („A feleségem története“, Vengrija, Vokietija, Italija, Prancūzija, 2021)

Vengrų režisierė Ildikó Enyedi savo naujausią filmą – brangią europietišką koprodukciją ir kartu angliakalbį debiutą – vadina švelniu atsisveikinimu su patriarchatu. 1942 m. Miláno Füsto parašytas romanas – tai vieno vyro ir vertybių pasaulio žlugimo kronika. Jūrų vilkas kapitonas Jakobas – sprendimų priėmimo meistras, tobulai valdantis laivus. Jis nusprendžia vesti pirmą kavinės slenkstį peržengusią moterį. Tai prancūzė Lizi. Planuodamas vestuves Jakobas įsitikinęs, kad bus ir šio reiso kapitonas. Tačiau ilgam išvykdamas iš namų jis pradeda abejoti žmonos ištikimybe. Negalėdamas susitaikyti su tuo, kad ne viskas pasaulyje paklūsta jo kontrolei, Jakobas ima naikinti žmoną, save, jų santykius. Nors šios dramos veiksmas rutuliojasi tarpukariu, filmo ryšys su mūsų laikais akivaizdus. Nusprendusi papasakoti istoriją Jakobo požiūriu, Enyedi analizuoja toksišką vyriškumą, bet neslepia ir užuojautos savo herojui – tikinčiam, kad viską galima kontroliuoti ir valdyti. Pagrindinius šios efektingos ir subtilios dramos vaidmenis sukūrė Léa Seydoux, Gijsas Naberis ir Louis Garrelis.

 

„Nepalikti žymių“ („Żeby nie było śladów“, Lenkija, 2021)

Jano P. Matuszyńskio filmas „Nepalikti žymių“ sukurtas pagal dokumentinę Cezary Łazarewicziaus knygą, pasakojančią apie 1983-iaisiais, karinės padėties metais, Lenkiją sukrėtusį poetės ir „Solidarumo“ veikėjos Barbaros Sadowskos sūnaus Grzegorzo Przemyko nužudymą. Nusikaltimas buvo atsitiktinis – ką tik mokyklą baigusį vaikiną žiauriai sumušė milicininkai ir jis po kelių dienų mirė ligoninėje. Karinis režimas stengiasi nuslėpti tiesą ir apkaltinti vaikiną į ligoninę vežusius sanitarus, bet yra liudininkas – nužudytojo draugas, matęs, kas įvyko milicijos poskyryje, ir žadantis liudyti teisme tiesą. Todėl Jureką reikia užčiaupti bet kokia kaina... Matuszyńskio filmas – tai ir bandymas atkurti šią istoriją, ir kartu totalitarinės prievartos sistemos analizė. Režisieriui svarbu perteikti sistemos mechanizmą, kuris nuosekliai žlugdo, naikina, žemina, verčia išduoti pačius artimiausius žmones. Įsimena net menkiausias antrojo plano personažas, o pasakojama istorija savaip universali, juk policijos nuovadose visame pasaulyje žalojami ir žūsta žmonės.

 

„Pradžia“ („Dasatskisi“, Gruzija, Prancūzija, 2020)

Dea Kulumbegashvili meistriškai kuria įtampą tarp to, kas yra kadre, ir to, kas už jo. Savo debiutinio filmo veiksmą ji perkėlė į nuošalų Gruzijos kaimą, o pagrindinę heroję Janą (įsimenanti Ia Sukhitashvili) uždarė tarp keturių sienų. Kadaise Jana buvo aktorė, bet ištekėjusi padeda vyrui Davidui. Papildomai ją riboja religinio gyvenimo taisyklės. Jana yra Jehovos liudytojų bendruomenės vadovo žmona, o bendruomenės kaime visi nekenčia. Iš senojo gruzinų kino autorė paveldėjo polinkį į metaforas ir mitus, bet etnografinių detalių ar humoro „Pradžioje“ neverta ieškoti. Regis, režisierę labiau veikia „Pradžios“ prodiuserio Carloso Reygadaso filmų atmosfera. Kulumbegashvili rodo moterį, gyvenančią jai svetimame ar net priešiškame pasaulyje, todėl analizuoja svetimumo (bendruomenėje, savo namuose ir savo kūne) klausimus, tiria pasiaukojimo ribas.

 

„Vasaris“ („Février“, Bulgarija, Prancūzija, 2021)

Bulgarų režisierius Kamenas Kalevas rodo tris žmogaus gyvenimo laikus, įkvėptus jo senelio gyvenimo. Su meile ir grožėdamasis režisierius rodo savo herojų, kai jam aštuoneri, ir valstiečių sūnus Petaras yra paniręs į saugų bendruomenės bei jos ritualų pasaulį, kurį aplenkė industrializacija. Į aštuoniolikmetį, atliekantį karinę tarnybą saloje tarp svetimų žmonių, ir į aštuoniasdešimt dvejų senį, patiriantį ne tik ledinį vasario vėją, bet ir praradimus bei vienatvę. Filmo herojus atsiveria gamtos taisyklių nulemtam gyvenimui, susitaiko su savo likimu, mirtimi ir nieko nesigaili.

 

„7md“ inf.

„Avelė“
„Avelė“
„Babij Jaras. Kontekstas“
„Babij Jaras. Kontekstas“
„Banginių skerdikas“
„Banginių skerdikas“
„Bergmano sala“
„Bergmano sala“
„Fabianas“
„Fabianas“
„Mano žmonos istorija“
„Mano žmonos istorija“
„Pradžia“
„Pradžia“