Kinas
Šių metų „Scanoramos“ atidarymo filmas „Bergmano sala“ („Bergman Island“) – septintasis prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve kūrinys. Šios sinefilams skirtos kelionės vieta – Forės sala, kurioje švedų meistras gyveno ir kūrė daugiau nei keturiasdešimt metų, čia filmavo „Personą“, „Gėdą“, „Aistrą“, „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Piligrimais ekrane tampa Timas Rothas ir Vicky Krieps, vaidinantys kino kūrėjų porą, ieškančią įkvėpimo. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu, publikuotus žurnaluose „Trois Couleurs“ ir „Frieze“.
Jūsų naujausio filmo „Bergmano sala“ premjera turėjo įvykti praėjusių metų Kanų kino festivalyje, tačiau dėl pandemijos buvo atidėta. Kaip jautėtės, kai taip ilgai teko laukti filmo premjeros?
Dabar suprantu, kad iš tikrųjų tai buvo savotiškas malonumas. Kartais atrodo, kad procesas vyksta pernelyg greitai: sukuri filmą, sumontuoji ir tada vežioji po festivalius. „Bergmano salą“ filmavau dvejus metus, todėl galėjau kurį laiką pabūti su filmu, paskui prasidėjo karantinas. Jis nebuvo malonus niekam, taip pat ir man, bet tai leido dar daugiau laiko skirti filmui. Jį matė tik keli man labai artimi žmonės. Žinoma, norisi, kad žiūrovai į jį reaguotų, nes norint judėti pirmyn reikia šį etapą išgyventi. Pradėjau filmuoti naują filmą dar nežinodama reakcijų į „Bergmano salą“. Tai keistas jausmas.
Pirmą vaidybinį filmą „Už viską atleista“ („Tout est pardonné“, 2007) sukūrėte gana jauna. Kas tuo metu buvo didžiausias iššūkis?
Sukurti filmą! Kai parašiau scenarijų, man buvo 23-eji, tada sutikau puikų prodiuserį Humbert’ą Balsaną, kuris įkvėpė sukurti antrą filmą „Mano vaikų tėvas“ („Le père de mes enfants“, 2009). Man labai pasisekė, kad jį sutikau, mat jis manyje įžvelgė režisierę. „Už viską atleista“ scenarijų buvau nusiuntusi garsiems prancūzų arthouse prodiuseriams, bet jie atsisakė su manimi dirbti. Užtat Balsanas manimi visiškai pasitikėjo.
Kas pasikeitė po septynių filmų ir daugybės apdovanojimų?
Dabar iššūkis yra išlaikyti energiją ir neprarasti tikėjimo. Išties gali susidaryti įspūdis, kad kinas miršta. Man didelę dalį jaudulio kuriant filmą lemia tai, kad jis bus rodomas žmonių pilnoje salėje. Niekada negalėčiau džiaugtis mintimi, kad kažkas mano filmą žiūrės kompiuteryje ar sėdėdamas ant sofos. Galbūt klystu, galbūt tai absurdiška ar kvaila, bet manau, kad reikia įdėti bent šiek tiek pastangų. Mintis, kad kinas gali išnykti visiems laikams, dar niekada neatrodė tokia reali.
Galiu pasakyti tik tiek, kad nerimauju ir tikiuosi, jog žmonės vėl pradės žiūrėti filmus kino teatruose. Man vis sunkiau išsaugoti tai, kas sudaro mano santykio su kinu esmę: pavyzdžiui, su kiekvienu nauju filmu vis sunkiau įtikinti prodiuserį, kad prasminga filmuoti 35 mm juostoje. Galbūt reikia iš naujo atrasti save, bet nežinau, ar galiu tai padaryti.
Minėjote, kad Forės sala Jus traukė kaip magnetas. Ar tai susiję su Bergmano filmais, ar su tuo, kad pati pradėjote lankytis saloje?
Abu atvejai. Forės sala, kurią atradau pati, labai skiriasi nuo tos, kurią matome Bergmano filmuose. Manau, būtent tai man ir patiko. Jei mano atrasta sala būtų buvusi lygiai tokia pati, kokią pavaizdavo Bergmanas, tikriausiai nebūčiau radusi pakankamai vietos sau. Bet, žinoma, saloje nuolat persekioja Bergmano buvimas. Tad bandžiau parodyti jo buvimą ir kartu tyrinėti teritoriją, kuri atrodė dar nepaliesta.
Priešingai Bergmanui, Jūsų filmas labai saulėtas ir šviesus. Ar tai būdas išsiskirti?
Visiškai nenoriu sekti Bergmano pėdomis. Per daug gerbiu jo kūrybą! Bergmano kinas buvo itin tamsus, pilnas erškėčių. Mane labiau domina šviesa. Viskas, kas mus sugrąžina į gyvenimą, veda į priekį, skatina siekti kažko geresnio. Man taip pat buvo svarbu parodyti, ką reiškia būti moterimi menininke, nes, manau, tai skiriasi nuo vyriškos patirties.
Ar yra kokių konkrečių Bergmano filmų, kuriuos dabar matote kitaip?
Anądien iš naujo žiūrėjau „Prisilietimą“, man labai patinkantį Bergmano filmą, ir supratau, kad jis nufilmuotas Visbyje, esančiame Gotlando saloje, kur vykdavau apsipirkti. Mane labai sujaudino, kad atpažinau tą vietą, nes aš taip pat ten praleidau daug laiko, turiu savų prisiminimų ir patirčių. Forė man – ir Bergmano, bet kartu ir mano sala, nes turiu prisiminimų, išgyvenimų ir savo santykį su ta vieta. Žinoma, dėl to mano santykis su Bergmano filmais tapo tik intensyvesnis.
Gal galite papasakoti apie patį „Bergmano salos“ filmavimą? Ar tiesa, kad dėl gamybos problemų pirmiausia turėjote nufilmuoti filmą filme?
Taip. Prieš pat filmavimą teko pakeisti aktorių sudėtį. Filmą turėjome filmuoti 2018 m. vasarą su Greta Gerwig, bet ji nusprendė vietoj to kurti „Mažąsias moteris“. Tuomet vaidmenį pasiūliau Vicky Krieps, sužavėjusiai mane filme „Nematomas siūlas“. Tuo metu viskas skendėjo tikrame chaose, o aš nenorėjau prarasti kitų aktorių. Buvo aišku, kad numatytu laiku nepavyks nufilmuoti viso filmo, nes man reikėjo rasti naują vyrą Vicky.
Nenorėjau prarasti Mios Wasikowskos ir Anderso Danielseno Lie. Tad vienintelė galimybė išlaikyti juos filme buvo pirmiausia nufilmuoti scenas su jais, o kitais metais – antrąją dalį su Vicky ir Timu Rothu. Tai buvo keista patirtis. Režisieriui tai šiek tiek panašu į kankinimą, kai turi tik pusę filmo, – tą pusę reikia sumontuoti ir laukti dar metus, kol bus baigtas filmas. Bet galiausiai man šis aspektas patiko, nes tai leido ilgiau pabūti su savo filmu.
Ar žavėjimasis kitų kūrėjų darbais – varomoji jėga, ar stabdys?
Būtų sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Bergmanas yra tarsi variklis, jo kūryba mane įkvepia. Kaip gimsta toks kinas? Kai atvykstu į Forės salą, ieškau atsakymo į šį klausimą. „Bergmano saloje“ pasakojama herojės išsilaisvinimo istorija. Ji pamažu išsilaisvina nuo salos svorio, nuo savo partnerio įtakos ir kuria. Forės saloje gimsta filmas. Norėjau, kad pati „Bergmano sala“ paklustų šiam ritmui, kad jaustume lūkesčius, aklavietę, abejones, o tada staiga filmas išsiskleidžia ir prisipildo personažų bei istorijų.
Filmo herojė sužino, kad Bergmanas beveik nesirūpino savo devyniais vaikais. Kaip vertinate šį kūrybos ir gyvenimo santykį?
Toks sudėtingas kūrybos ir gyvenimo, menininko ir jo šeimos santykis mane žavi. Tačiau aš nieko nesmerkiu ir neteisiu. Bergmano genialumas nieko nepateisina ir nepaaiškina. Tai tik faktas. Šis žmogus gyveno dėl savo filmų, dėl savo kūrybos. Nuo tada, kai pradėjau kurti filmus, klausiau savęs, kaip galima gyventi ir kurti vienu metu. Ar tai įmanoma? Ar gyvenimas kuriant filmus suderinamas su kitų žmonių gyvenimu? Nežinau. Bet, žinoma, neneigiu Bergmano privilegijų.
Ar rašydama scenarijų visada pradedate nuo savęs, nuo savo gyvenimo?
Man kinas niekada nebuvo kažkas visiškai asmeniška arba visiška fikcija. „Bergmano sala“ ir kalba apie šią gyvenimo ir kino painiavą. Rodydama filmą filme, bandau parodyti, kaip tikrovė ir fikcija sąveikauja ir viena kitą įkvepia. Fikcija – tai tarsi apsvaigimas, kuriame galiu prarasti arba atrasti save. Kinas gydo, išlaisvina, kelia nerimą ir trikdo mūsų santykį su pasauliu, tarsi svaigulys.
Filme Vicky Krieps herojė sugalvoja kitą – Eimi (Mia Wasikowska). Ką šios dvi herojės ir aktorių pasirinkimas sako apie Jus?
Jos – dvi to paties personažo pusės. Žinoma, abiejose istorijose, kaip ir abiejose aktorėse, yra daug manęs. Tai troškimo, nesąmoningos projekcijos klausimas. Aš nesu Vicky, nesu Mia, bet noriu, kad per jas žiūrovas sektų paskui mane. Man patinka Mios vaikiškumas, energija, tai, kad ji atrodo tarsi išgyventų tapsmą iš mergaitės į moterį. Jos istorija pasakoja apie tai. O Vicky karštligiškumas visai kitoks, labiau protinis, labiau vidinis, reikalaujantis kitų istorijų.
Ar galvojate apie savęs režisavimą ekrane?
Ši mintis kartais kyla, bet nenoriu jai pasiduoti. Man patinka, kaip subtiliai ir su humoru šią ribą peržengia Nanni Moretti. Jis rado būdą, kaip susilieti su savo kinu. Aš negalėčiau to padaryti. Taip pat manau, jog mano kinas toks intymus, kad pasirodyti ekrane būtų beveik nepadoru. Fikcijos yra tarsi paktas tarp žiūrovo ir manęs, būdas kalbėtis su juo, o jam – manęs klausytis.
Parengė Ilona Vitkauskaitė
