7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Stengėmės atsisakyti paprastų teiginių

Agnieszka Holland apie „Šarlataną“

Nr. 39 (1360), 2020-11-13
Kinas
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“

Vienas garsiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų – Agnieszkos Holland „Šarlatanas“ („Šarlatán“, Čekija, Lenkija, Airija, Slovakija, 2020), kurį čekai jau pristatė „Oskarui“. Filmo herojus Janas Mikolášekas (1887–1973) gimė netoli Pilzeno, kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Grįžęs iš fronto užsiėmė gydymu – ligas diagnozuodavo pamatęs sergančiojo šlapimą, o gydė įvairiais žolių mišiniais. Mikolášeko metodai buvo veiksmingi, jis išgarsėjo visoje tuometėje Čekoslovakijoje. Skaičiuojama, kad per jo rankas perėjo apie penkis milijonus pacientų. Mikolašeku domėjosi menininkai, mokslininkai, politikai. Jis gydė nacių nusikaltėlius (tarp jų Martiną Bormanną), komunistinės Čekoslovakijos prezidentą Antoníną Zápotocký ir paprastus žmones. Filmo „Šarlatanas“ premjera įvyko šiemet Berlinalėje. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu, išspausdintų leidiniuose „Gazeta Wyborcza“, „Polityka“, „Newsweek“.

 

Ar kada nors buvote pas šarlataną?

Laimė, man niekad nereikėjo ieškoti šarlatanų pagalbos. Tik kuriant „Pėdsaką“ teko nueiti pas vienuolę, kuri tose apylinkėse garsėjo gydanti pečių skausmus. Tai buvo lyg ir užkalbėjimas. Bet ji man tikrai padėjo. Be to, stebėjau ir studijavau įvairius netradicinės medicinos būdus. 9-ajame dešimtmetyje buvo labai populiarus anglas Clive’as Harris, gydęs prisilietimais. Keliskart per metus jis atvažiuodavo į Lenkiją, pas jį plūsdavo minios. Iš dalies jis man ir padėjo sukurti filmo „Julija grįžta namo“ daktaro personažą. Nuėjau pas jį su dviem pažįstamom. Jis joms padėjo. Vienai tik kuriam laikui – jos liga sugrįžo jau tragiško lygmens. 10-ajame dešimtmetyje kūriau Sydney Pollacko prodiusuotą filmą apie Zé Arigó – garsųjį Brazilijos žiniuonį. Jis įvesdavo žmones į transą ir be nuskausminimo darydavo operacijas. Iki šiol negaliu paaiškinti, kaip tai įmanoma.

 

Jūsų filmo „Šarlatanas“ herojus buvo toks pat stebukladarys?

Galima racionaliai paaiškinti Mikolášeko metodų sėkmę. Savo diagnozes jis paremdavo įdėmiu šlapimo apžiūrėjimu. Terapija rėmėsi inovatyvių žolelių kombinacijų naudojimu. Jis gydė labai gerai – padėdavo net sergant tomis ligomis, kurioms oficialioji medicina neturėjo receptų arba kurias būdavo sunku diagnozuoti. Net gydytojai jam siųsdavo savo pacientų šlapimą.

 

Ar Mikolášeką jo talentas slėgė?

Matyt, jis traktavo save kaip kažką ypatinga ir turėdavo pasistiebti ant pirštų galų, kad gyventų sutartinai su paties susikurtu Mikolášeko įvaizdžiu. Jis nekentė savęs, kai nesugebėdavo ko nors išgydyti ir kai neatitikdavo sau keliamų iššūkių. Užtat jam patinka Mikolášeko, kuris yra geraširdis, moralus, etiškas ir išskirtinis, įvaizdis, bet kartu jis stengiasi išsaugoti kuklaus žmogaus regimybę, puoselėdamas atsidavimą ir paklusnumą Dievui. Gal todėl religingumas tam labiausiai tinka. Jis visiškai atsiduodavo gydymui. Tai jam tapo savotišku imperatyvu, narkotiku ir gyvenimo prasme, prisijungimu prie amžinybės. Greičiausiai tai kyla iš Dievo komplekso, kurį turi ir išskirtiniai gydytojai. Jie jaučia, kad gali prikelti iš mirusiųjų. Kad gali laimėti kovą su mirtimi, sustabdyti tai, kas likimo nulemta.

 

Jis apsaugojo nuo mirties daug žmonių, bet ir pats ne kartą apgavo likimą, juk iš pradžių su juo norėjo susidoroti naciai, o vėliau komunistai.

Mikolášekas buvo labai populiarus – pas jį eidavo gydytis tūkstančiai žmonių. Juo domėjosi ir svarbūs žmonės. Jis išgyveno karą tik todėl, kad naciai nusprendė juo pasinaudoti. Filme rodome ligų diagnozavimo remiantis šlapimu egzaminą, kurį surengė gestapas. Šis egzaminas lėmė jo „būti ar nebūti“. Mikolášekas jį išlaikė ir gydė aukštus Hitlerio funcionierius. Todėl ir turėjo problemų po karo. Greičiausiai būtų nusibaigęs kalėjime, jei ne išgelbėta Antonino Zápotocký, svarbaus komunistų veikėjo, vėliau Čekoslovakijos prezidento, kuriam grėsė amputacija, koja. Zápotocký daug metų jį saugojo.

 

Mikolášekas lengvai bendradarbiavo su skirtingomis valdžiomis...

Viena vertus, galime sakyti, kad jis buvo konformistas ir mokėjo „susitarti“ su valdžiomis, kurios tuo ar kitu metu valdė. Tačiau galime sakyti ir taip, jog jis aukojo savo moralinį komfortą, kad galėtų gydyti. Gyvename labai manichėjiškoje visuomenėje: pripažįstama, kad pasaulyje yra gėris arba blogis, o tarp jų – nieko. Nuolat vertiname, užuot pasistengę suprasti. Todėl norėjau sukurti filmą, kuriame herojaus nevertiname. Rodome, kad jis turi daugybę atspalvių. Mane sudomino šio personažo sudėtingumas. Tas, kuris duoda didžiausią gėrį, ne visada turi būti geras žmogus. Norėjau ne jį teisti ir kaltinti, bet parodyti, kokia yra kaina, kuri sumokama už tokią dovaną.

 

Tačiau Mikolášekas nėra auka. Ir ne maištininkas, kurį sunaikins sistema.

Tam tikra prasme sukūriau filmą apie tobulą konformistą. Bet tokio pobūdžio pozicija turi savo ribas. Galima susitarti su kiekvienu, tačiau ateina toks momentas, kai nepriimtinas tampa pats egzistavimo faktas. Tada paaaiškėja, kad visos strategijos nieko nevertos. Totalitarinė sistema sutrina net tokias asmenybes, kurių veikla jai nekelia grėsmės.

 

Bet konformizmas – ne vienintelis Mikolášeko trūkumas. Jis sugeba elgtis niekšiškai ir keršyti artimiesiems – seseriai ar meilužiui. Iš kur jame tas blogis?

 

Filmo personažą sudaro 80 procentų informacijos, kurią apie jį radome, ir 20 procentų mūsų įsivaizdavimų jo tema. Niekas nežino, koks iš tikrųjų buvo Mikolášekas. Tačiau įsivaizduodama šį personažą pagalvojau, kad šeimos nariai ateidavo pas jį tik tada, kai jiems ko nors reikėdavo. Sesuo nematė jo kaip žmogaus – jo poreikių, baimių. Ateidavo pas jį, pavyzdžiui, kai pristigdavo pinigų. Ir jis už tai keršijo, buvo bjaurus, pasipūtęs. Prievarta buvo jo gynyba nuo baimės ir atstūmimo. Be to, Mikolášekas negalėjo susitaikyti su savo prigimtimi...

 

...taigi ir su savo homoseksualumu?

 

Kitokia orientacija nesiderino su jo idealizuotu savęs, žmogaus, kuris yra geresnio pasaulio dalis, autoritetas, įsivaizdavimu. Homoseksualumas jam buvo silpnybė ir nuodėmė. Tai jam sukeldavo įvairių baimių ir skatino agresiją. Žmonės, nesugebantys priimti savo tapatybės, pavyzdžiui, seksualinės ar klasinės, dažnai patiria didžiulį, destruktyvų vidinį konfliktą. Taip buvo ir Mikolášekui.

Jam atrodė, kad kol gydo, viską gali nugalėti. Taip pat ir savo kitoniškumą. Kai jam kas nepavykdavo, kai mirtis būdavo stipresnė, jis pasinerdavo į depresiją arba jį ištikdavo pykčio priepuoliai. Bet tai tik vienas iš įmanomų paaiškinimų. Kurdami filmą stengėmės atsisakyti paprastų teiginių. Norėjome, kad žiūrovai jaustų, jog Mikolášekas nuolat stebina pats save. Jis neįsivaizdavo, kaip elgsis kalėjime, kaip reaguos į suvokimą, kad jau nebegali laimėti prieš totalitarinį spaudimą, nors anksčiau tai kažkaip pavykdavo. Jo profesinė padėtis arba aukštų valdininkų įsikišimas visada ištraukdavo jį iš prarajos. Bet po stalininio globėjo mirties atsirado išbandymas, kurio jis nebeatlaikė.

 

Ar gyvenime sutikote žmogų, primenantį Mikolášeką?

Kai su jį vaidinančiu Ivanu Trojanu kalbėjausi apie šį personažą, į galvą atėjo Kevinas Spacey.

 

Su juo dirbote kurdama „Kortų namelį“?

Taip. Tai žmogus, pasižymintis charizma, dideliu talentu, bet kartu kupinas pasipūtimo, troškimo, kad jį priimtų kaip galingą asmenybę, kuris greičiausiai suvokia savo homoseksualumą kaip silpnybę. Tas filmas pasakoja ir apie didžiulę kainą, kuri mokama už narcisizmą.

 

„Šarlatane“ nuskamba žodžiai: „Bejėgiškumas yra nepakeliamas.“

Tai pagrindinio filmo herojaus suvokimo raktas.

 

Man atrodo, kad šis teiginys labai asmeniškas.

Nes negaliu susitaikyti su bejėgiškumu?

 

Taip. „Šarlatanas“ – filmas ir apie tai, kad kai kurie žmonės turi nenugalimą poreikį veikti. Ko gero, Jums tai artima.

„Ponia Bovari – tai aš“? Tai tiesa. Visada, kai rodau tokį nevienprasmišką herojų kaip „Šarlatane“, tai yra ir tam tikra asmeninė projekcija.

 

Jus tapatina su nonkonformizmu.

Nereikia perdėtų vertinimų. Nesu moteris iš geležies! Gyvenime neišvengiau ir kompromisų. Pradedant 8-uoju dešimtmečiu, kai suvokiau, jog noriu užsiimti režisūra, apie kurią svajojau, supratau, kad negaliu sau leisti atvirai bendradarbiauti su disidentais. Turiu omenyje Jaceką Kuronį, Adamą Michniką, Janą Lytinskį, Seweriną Blumsztajną. Šių žmonių ratas man buvo labai artimas, juos pažinojau, žavėjausi tuo, ką daro, bet greit supratau, kad negaliu prie jų prisijungti, nes norėdama būti režisierė turiu, grubiai tariant, užsičiaupti. Mano kolega Tadeuszas Walendowskis pasirinko kitaip, pasinėrė į opozicijos veiklą ir, žinoma, dirbti kine nebegalėjo.

 

Ar tikėjimas netradicine medicina, apie kurią pasakoja „Šarlatanas“, neverčia abejoti mokslo pažanga?

Šiuolaikinėje medicinoje daug arogancijos. Dėl preciziško, pažangaus, šiuolaikiško diagnostikos ir terapijos aparato gydytojai nebemato žmogaus. Žmonės jaučiasi palikti, nusivylę medicina, tad ieško atsakymų mistinėse sferose arba pas žiniuonius. Tai nekeičia fakto, kad įžengėme į tamsiojo romantizmo sritį, tolstame nuo ekspertų, meritokratijos, dažnai neigiame akivaizdžius dalykus. Plokščios žemės šalininkai ir antivakseriai yra drastiškas viso to pavyzdys. Panašiai buvo reaguojama ir į Apšvietos amžių. Emocijos nustelbia žinias ir mokslinius įrodymus. Tai susiję ne tik su medicina. Autoritetai žlunga ne tik politikoje, nyksta tikėjimas parlamentine demokratija. Socialinių medijų ir interneto atsiradimas sužadino tikėjimą, kad kiekvienas turi žinių ir kažką išmano. Faktai liaujasi buvę faktais, jie pavirsta nuomonėmis. Tai akivaizdu ir politiniame Lenkijos gyvenime. Tvirtinama kas nors akivaizdaus, o valdžios atstovai sako, esą „tai tik nuomonė“. Abejojant empirinio žinojimo objektyvumu į visuomenę įleidžiamas reliatyvizmo ar net nihilizmo demonas.

 

Iš kur tas pasitikėjimo autoritetais trūkumas?

Dėl laukinės globalizacijos liaudies išrinktieji atstovai nėra veiksmingi. Didesnę reikšmę turi didžiųjų korporacijų, o ne atskirų tautų vyriausybių sprendimai. Autoritetai tapo bejėgiai, nes neduodavo paprastų atsakymų į šiuolaikinius iššūkius. Tai klimato krizė, pandemija, greitos papročių permainos ir interneto revoliucija, pakeitusi komunikavimo būdą. Autoritetai, kurių pagrindas buvo žinios, talentas, patirtis, nesijaučia stiprūs – visi tie sudėtingi procesai juos perauga. Tuo naudojasi populistai, demagogai, šarlatanai, apsimetantys, kad tuos atsakymus žino. Jie nori parodyti esantys veiksmingi: lengviausia yra sukonstruoti priešo figūrą, kuriai galima primesti atsakomybę už visas grėsmes.

 

Didelį įspūdį padarė gana dviprasmiška filmo pabaiga.

Labai mėgstu šią pabaigą, bet yra žmonių, kurie jos nesupranta. Apskritai manau, kad viena priežasčių, kodėl norėjau sukurti šį filmą, buvo nuovargis nuo vienprasmiškumo. Ne tik filmų, su kuriais susiduriu, vienprasmiškumo, bet apskritai nuo vertinimų ir suvokimo vienprasmiškumo. Siaubingi supaprastinimai veda link to, kad viską, kas dviprasmiška, visas metaforas stengiamasi aiškinti kuo labiau paraidžiui, kuo paprasčiau. Olga Tokarczuk puikiai aprašė šį reiškinį laiške po Marios Janion mirties.

 

Grįžkime prie Mikolášeko. Kaip susiklostė jo likimas išėjus iš kalėjimo? Filmas tai nutyli.

Jis išnyko iš viešojo gyvenimo ir liovėsi gydęs. Taip pat niekad daugiau nebesusitiko su savo asistentu. Gyveno kaip pensininkas. Nuomojosi kambarį jam palankaus didelės Prahos ligoninės direktoriaus viloje. (Anksčiau šis direktorius siųsdavo jam pacientus, kurių diagnozės medikai negalėjo nustatyti.) Komunistai atėmė Mikolášeko namą ir visą jo turtą. Jis mirė 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Prieš pat mirtį davė interviu. Mikolášekas jame atrodo siaubingai savimi patenkintas narcizas. Jokių abejonių, susijusių su savo pasirinkimais, jis, regis, neturėjo.

 

Parengė K. R.

„Šarlatanas“
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“
„Šarlatanas“