Bertrand’o Bonello antropologiniame pseudosiaubo filme „Zombi vaikas“ Garbės legiono mokyklos vadovė retoriškai pareiškia, esą mokyklos įkūrėjas imperatorius Napoleonas 1802 m. teigęs, kad mokykla turi rengti ne mąstančias, o tikinčias auklėtines. Kartu džiūgauja, kad imperatorius nustebtų, jog šiuolaikinės merginos išmoko ir mąstyti. Aišku, mokyklos dvasia grindžiama nacionalinėmis vertybėmis, bet pastangos, sunkus darbas, solidarumas ir rungtyniavimas bei baltaodžių moksleivių privilegijos kelia dviprasmišką jausmą.
Dviprasmybę ir paradoksą režisierius kuria visame filme. Vienas kertinių jo epizodų – garsaus prancūzų istoriko Patricko Boucherono istorijos pamoka. Jis merginoms bando paaiškinti, kad istorija yra dviprasmiška: išoriškai viena ar kita gali atrodyti gražu, bet ar taip iš tiesų yra? Studijuojant istoriją nuolat turi būti keliamas klausimas, kaip ją užrašyti. Boucheronas teigia, kad liberalizmas tam tikra prasme užgožia laisvę ir užtikrina, kad ji niekada iki galo nebūtų pasiekta. Istorija nėra vientisa – ji trūkinėjanti, net neryžtinga. Nuostabu, kaip įtraukdamas į pasakojimą teorinį aspektą Bonello išvengia didaktikos ir sklandžiai pasakoja apie nuožmų praeities ir dabarties susidūrimą. Pasitelkęs Haičio istorijos aspektus – vudu ir zombius, Bonello poetiškai ir filosofiškai provokuoja kalbėti apie istorijos suvokimą, kolonializmą, vergovę ir išnaudojimą. Aišku, Prancūzijos ir Haičio santykiai buvo sudėtingi, tačiau režisieriaus siūlomos temos universalios. Ne veltui jis sujungia du laikotarpius: 1962 m. Haitį ir šių dienų Prancūziją. Simboliškai galima kalbėti apie kiekvieno individo nelaisvę, socialinę mirtį, kai, tapęs savotišku zombiu, jis pasiduoda kažkieno kito kontrolei, įtakai, juo lengva manipuliuoti.
Šiuo filmu tekstą pradedame neatsitiktinai – tokios istorijos pamokos Lietuvoje lieka tik pavydėti. Ypač stebint dabartinį nacionalinį viešąjį diskursą, kuriame nebeįmanoma kvestionuoti praeities, o istorikai tapo aptarnaujančiu dabartinės ideologijos personalu. Aišku, ne visi, bet tie, kurie neaptarnauja, viešumon nebepatenka. Liūdina dar viena detalė – net ir mažieji Vilniaus kino teatrai kratosi į repertuarus įtraukti „Zombi vaiką“. Juk kam įdomu kitų šalių istorija ir patirtis? Mes ir taip patys sau faini, gyvendami savo burbule.
Istorinį burbulą pučia ir „Scanoramoje“ rodytas Vytauto V. Landsbergio filmas „Vanago portretas“. Tikrai nesistengiame diskredituoti Lietuvos pasipriešinimo istorijos, tačiau žmonės, bandantys traktuoti praeitį ne lėkštai, suvokia, kad ne viskas gražu, užtenka kad ir prisiminti, kokias laidas pastaruoju metu siūlo nacionalinis transliuotojas. Vyksta tikra raganų medžioklė. Viešojoje erdvėje veši vidutinybės, kalbančios ir kuriančios „teisingai“. Tad kyla klausimas, ar V.V. Landsbergis laiko mus idiotais, ar užsiima konjunktūra, ar kuria vedamas pilietinės pareigos. Stebėdamas kino salėje, kaip beveik visi 600 žiūrovų po jo filmo ploja atsistoję, nenorom prisimeni kolegės Živilės Pipinytės feljetoną apie audringas reakcijas ir, aišku, ne tokią seną praeitį, kad ir per televiziją vaikystėje stebėtus suvažiavimus. Tad meniškumo V.V. Landsbergio filme tiek pat, kiek ir galiausiai jo pabaigoje nupieštame Adolfo Ramanausko-Vanago portrete. Tai atsainiai, be didesnio akademinio ir kontekstinio bagažo pakeverzotas primityvus eskizas.
Priešingai nei V.V. Landsbergis, kuriam, rodos, visai nerūpi ne tik brandesnis herojaus paveikslas, bet ir Vanago mylimosios, žmonos Birutės Mažeikaitės likimas (filme ji minima fragmentiškai, o apie likimą po suėmimo daugiau nieko nesužinome), Kantemiras Balagovas filme „Ilgšė“ koncentruojasi į moterų likimus po Antrojo pasaulinio karo. Filmas, kurį įkvėpė Svetlanos Aleksijevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“, nukelia į 1945-ųjų Leniningradą, bandantį atsigauti po protu nesuvokiamos tragedijos. Filmo centre – slaugės Ijos (Viktorija Mirošničenko), kamuojamos potrauminio sindromo, ir jos draugės Mašos (Vasilisa Perelygina) komplikuoti santykiai, apie kurių prigimtį filme nėra kalbama atvirai (mat Balagovas įsitikinęs, kad kuo personažas paslaptingesnis – tuo įdomesnis). Ija, regis, įsimylėjusi Mašą, o ši turi savų tikslų, todėl terorizuoja ir Iją, ir savo viršininką. Po išties stipraus debiutinio „Ankštumo“ antrasis Balagovo filmas gali pasirodyti šiek tiek palaidos dramaturgijos, „skystokas“ ir ištampytas, o ir veikėjos atrodo pasiklydusios laike. Vis dėlto sunku nesutikti su režisieriaus pozicija: karas – tai sužaloti kūnai ir griuvėsiai, jo patirtis persismelkia į psichologiją, būtį, o šlovės spinduliais blizga tik monumentai ir propagandinių, patriotinių filmų herojai.
Sergejus Loznica „Valstybinėse laidotuvėse“ taip pat gręžiasi į sovietinę praeitį ir montuoja Stalino laidotuvių archyvinę medžiagą. Filme rodoma, kaip sovietų liaudis atsisveikina su didžiuoju vadu. Sustingę žmonės klausosi iš garsiakalbių sklindančios žinios apie Stalino mirtį, žmonių kolonos su vainikais driekiasi prospektais, sielvartaujančiųjų vora juda pro gėlėmis apkamšytą Stalino karstą, beriamos jaudinančios kalbos apie tautos tėvo didybę ir šviesią komunizmo ateitį. Liūdesys ir gedulas Tadžikistane ir Čiukotkoje, Donbase, Latvijoje, jūroje ir sausumoje, šiaurėje ir pietuose... Loznica tiki dokumentinio vaizdo galia, įtaiga. Jo nuomone, vaizdas kalba pats, todėl žiūrovui jis tikrai nepalengvins užduoties, nepadės suvokti, ką ir kodėl jis mato. Todėl jokio komentaro (išskyrus garso takelį, sudarytą iš „ašaringų“ simfonijų, eilių, šlovinančių Staliną, ir retus užrašus, nurodančius, kuriame imperijos kampelyje buvo filmuojama) nėra, net nepasivarginta nurodyti komunistų partijos vadų pavardžių. O kukliuose pabaigos titruose Loznica net neužsimena apie masinėje gedinčiųjų spūstyje žuvusius žmones. Kaip taikliai „The New Yorker“ rašė Maša Gessen, Loznicos filmas, pateikdamas tokį kruopštų ir hipnotizuojantį žudiko mirties portretą, jo nesuskaičiuojamų aukų mirtis nesąmoningai padaro dar nematomesnes.
Nuskambės banaliai, bet ir oficiali istorija yra subjektyvi. Ją dažniausiai rašo nugalėtojai ar esantieji galios pozicijose, tad atsirenkama, kas bus patogu, kas matoma, o kas – ne. Ją skaitančiajam lieka pačiam nuspręsti, ar to pakanka, ar vis dėlto verta pasikapstyti už oficialios istorijos ribų. Ar būti tik tikinčiam, ar dar ir mąstančiam?
Su nerimu, bet kartu ir su viltimi laukiame Šarūno Barto filmo „Sutemose“ premjeros.
Piktos kino kritikės
