7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Scanorama

Kažkur tarp Danijos ir Islandijos

Hlynuras Pálmasonas – vienas ryškiausių vardų šiuolaikiniame Islandijos kine. Ankstesni šio režisieriaus filmai „Žiemos broliai“ („Vinterbrødre“, 2017), „Balta balta diena“ („Hvítur, hvítur dagur“, 2019) pelnė net kelias dešimtis įvairių apdovanojimų, apkeliavo visą pasaulį, buvo rodomi ir Lietuvoje. Jie įsiminė išraiškingais šiaurietiškais peizažais, sukuriančiais ore tvyrantį dramatizmą ir perteikiančiais konfliktus, vykstančius kažkur giliai viduje. Šio islandų režisieriaus filmuose ne tik pasakojamos įdomios žmogiškos istorijos, liečiamos artimos šiandien vienatvės, nesusikalbėjimo, nesupratimo, nepraeinančio kartėlio temos, bet ir jaučiamas tekantis laikas. Tarsi sustingęs kažkur nežemiško grožio Islandijos platybėse.

Prasideda „Scanorama“

Savo priešaušryje kinas buvo laikomas primityvia pramoga, linksminančia mases. Jis nuolat buvo priešpriešinamas vadinamajai aukštajai kultūrai ir tik vėliau imtas vadinti menu. Maža to, kinas netrumpą laiko tarpą buvo menkinamai laikomas teatro atmaina ir raiškos priemonių požiūriu mažai kuo nuo jo skyrėsi.

Žanras Kutavičiaus (III). Žanos d’Ark kančia

Tęsdama nedidelį straipsnių ciklą pasiskolintu iš Osvaldo Balakausko („Būdas Kutavičiaus“) ir perfrazuotu pavadinimu, priėjau prie dar vieno Broniaus Kutavičiaus žanro pavyzdžio – muzikos kinui. Už tokią galimybę didžiausia padėka Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui ir „Scanoramai“ (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba), kuri spalio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatė danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos d’Ark aistra“ (1928) su specialiai jam sukurta ir gyvai atliekama Kutavičiaus muzika ir šį seansą skyrė pernai amžinybėn išėjusio kompozitoriaus mirties metinėms ir jo 90-mečiui paminėti (beje, džiugu, kad į „Scanoramos“ programą įtrauktas ir Jono Vaitkaus režisuotas filmas „Strazdas – žalias paukštis“ (1990) su to paties pavadinimo Kutavičiaus sceninio kūrinio muzika).

Apie laisvės poreikį

Išminčius teisus: negalima aprėpti to, kas neaprėpiama, tačiau visada galima pabandyti. Jubiliejinė, dvidešimtą kartą vyksianti „Scanorama“ keičiasi, bet svarbiausia misija – fiksuoti kino proceso pulsą – išlieka. Šiemet „Scanorama“ siūlo kaip niekad daug filmų – ir naujų, ir klasikinių, kurie gali būti aktualesni už kuriamus dabar. Kiekvienas festivalio jau užaugintas ir smalsus žiūrovas ras sau ne vieną filmą. Pateikiame keletą galinčių sudominti išskirtine kino kalba, personažais, papasakota istorija arba autorių vardais.

Šių dienų atspindžiai

„Scanoramos“ kasmetinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje debiutavo dar tik pradedantys savo kūrybinį kelią kūrėjai ir tie, kurių trumpametražiai filmai jau spėjo apkeliauti žymius tarptautinius festivalius. Programoje, suskirstytoje į keturis blokus, buvo galima išvysti ir keturis lietuvių režisierių filmus, be jų, konkurso žiuri taip pat vertino Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos ir Rusijos režisierių darbus. Atrodo, kiekvieno kūrėjo žodis prieš užtemstant kino salės šviesoms leido suvokti, kas sieja devynių Baltijos jūros regiono šalių filmus.

Geografija ir likimas

Kad sugrįžimas į kino teatrus bus kankinamai ilgas, rodo tuštokos šiųmetės „Scanoramos“ salės. Pandemija sudavė smūgį visai kultūrai. Tačiau sėdint „Forum Cinemas“ salėje nusivylimą lietuvių sinefilais (jų meile kinui visada abejojau) keičia kitas, sakyčiau, pakilus jausmas, nes didelis ekranas sugrąžina pilną kvėpavimą, kurio negali suteikti joks kompiuteris ar namų kinas. To kvėpavimo dabar stinga kaip niekad ne tik kino teatre. Kad kino kūrėjai vis dar bando suvokti pandemijos patirtis, rodo ir „Scanoramos“ programa – vidutiniškų, pernelyg paprastų filmų pamačiau ne vieną. Bet gal naujos idėjos bręsta būtent dabar, namų ar priverstinės izoliacijos tyloje?

Tai nėra siaubo filmas

Debiutinis islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono vaidybinis filmas „Avelė“ („Dýrið“, Islandija, Švedija, Lenkija, 2021) šiais metais Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinėje programoje buvo apdovanotas už originalumą. Naudojant islandų liaudies pasakų elementus sukurtas filmas žvelgia į jaunos poros gyvenimą atokiame ūkyje. Jų likimą pakeičia gimusi ypatinga būtybė. Nors daugelis jau spėjo šiam filmui užklijuoti siaubo žanro etiketę, kaip teigia pats režisierius, „Avelė“ – tai klasikinė vienos šeimos drama su tam tikrais siurrealizmo elementais. Filmas šiuo metu rodomas Europos kino forumo „Scanorama“ programoje „Naujienos iš Šiaurės“.

Reikia klausyti savęs

„Scanoramą“ šiais metais uždarys ilgai lauktas Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“, o lapkričio pabaigoje filmas pasieks ir šalies kino teatrus. Šia proga su režisiere kalbamės apie pasitaikančius dokumentikos stebuklus bei debiutinio ilgametražio filmo kūrybinį procesą.

Apie laisvę ir perkuriamas istorijas

„Man patinka drastiška Quentino Tarantino mintis, kad reikia kartą ir visiems laikams pakeisti tikras istorijas, išbraukti jas iš vaidybinio kino ir paversti žanro pokštais. Tai tarytum jo manifestas – kurdamas savo pasaulį, jis perkuria istoriją. Man artimas toks kitų režisierių žaidimas“, – sako Algimantas Puipa. Didelis režisieriaus interviu „Kinui“ siejasi su naujo jo filmo „Sinefilija“ premjera, kuri įvyks šią savaitę „Scanoramoje“. Šiųmečio kino forumo programą žurnale pristato festivalio organizatoriai, o italų kino klasiko Vittorio De Sicos retrospektyvą – Živilė Pipinytė.

Norėjosi kitokio filmo

Lapkričio 10-ąją Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks Andriaus Blaževičiaus filmo „Bėgikė“ premjera, o nuo lapkričio 19 d. filmas pasieks ir šalies kino teatrus. Tarptautinius kino festivalius apkeliavęs naujausias režisieriaus filmas pasakoja filmo herojės Marijos laisvės ir pasiaukojimo dramą. Apie „Bėgikės“ kūrybinį procesą, plėtojamas temas, darbą su aktoriais ir premjeros Lietuvoje laukimo nuotaikas kalbamės su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi.

PUSLAPIS
10