7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prieš srovę

Apie filmo „Saulutės“ autorę Verą Chytilovą

„7md“ inf.
Nr. 19 (1125), 2015-05-15
Kinas
Vera Chytilova
Vera Chytilova
Šį savaitgalį Kino klasikos vakarų cikle „Skalvija“ pradeda rodyti čekų režisierės Veros Chytilovos (1929–2014) filmą „Saulutės“ („Sedmikrasky“). 1966 m. sukurtas filmas jau seniai tapo klasika, bet kiekviena žiūrovų karta jį atranda tarsi iš naujo, nesiliaudama stebėtis jo originalumu, formos sudėtingumu ir novatoriškumu. Prieš metus mirusios režisierės – vienos svarbiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų – filmai Lietuvoje rodyti prieš kelis dešimtmečius. Gal „Saulutės“ padės iš naujo atrasti originalią kino autorę ir vieną pirmųjų kino feminisčių.
 
Vera Chytilova į kiną atėjo palyginti vėlai – iš pradžių ji studijavo filosofiją, meno istoriją ir architektūrą Brno universitete, dirbo braižytoja, retušuotoja, laborante, manekene. Kine jos karjera prasidėjo „Barrandov“ studijoje nuo pliauškės, vėliau Chytilova buvo režisieriaus asistentė, antroji režisierė. Jau tada drąsiai į garsių režisierių darbą besikišanti, su aktoriais, scenaristais ir operatoriais diskutuojanti bei filmavimą nutraukianti Chytilova įgijo enfant terrible reputaciją. Jos pačios žodžiais tariant, pasišlykštėjimas nacionalinės kinematografijos būsena ir atvedė ją į režisūrą. Nors kino studija nedavė Chytilovai rekomendacijos stoti į garsiąją Prahos FAMU, ji įstojo ir mokėsi režisūros pas klasiką Otakarą Vavrą. Jos diplominis filmas „Lubos“ („Strop“, 1961) kartu su trumpo metražo „Blusų maišu“ („Pytel blech“) buvo sudėti kartu ir rodomi kino teatruose kaip „Blusų maišas po lubomis“ („U stropu je pytel bloch“, 1962).
 
Kaip ir kitus čekų Naujosios bangos kūrėjus, Chytilovą įkvėpė cinema verite. „Blusų maiše“ vaidino neprofesionalūs aktoriai, daugybė scenų buvo improvizuotos, siekiant suteikti filmui kuo daugiau autentiškumo. Siužetas priminė Milošo Formano „Blondinės meilę“ – audimo fabriko darbininkė iš miestelio, kur moterų penkiskart daugiau, sulaukia administracijos kritikos už tai, kad praleido dieną su vaikinu ir nepasirodė darbe.
 
„Lubose“ jau akivaizdus novatoriškas Chytilovos režisūros pobūdis. Šio filmo herojė yra manekenė, režisierė kritiškai rodo mados pasaulį ir veikėjos gyvenimo nuobodulį. Filme pabrėžiama, kad moterims skirtas moterų nuotraukas kuria vyrai, ir net subjektyvias herojės mintis išsako vyro balsas. Tačiau Chytilova rodė ne tik filmo herojų gyvenimo būdo paviršutiniškumą, bet ir jų susvetimėjimą. Šio filmo kūrybinėje grupėje dirbo būsimi čekų kino klasikai Jiris Menzelis ir Jurajus Jakubisko. Pastarasis interviu Antoninui Liehmui taip prisiminė „Lubų“ filmavimą: „Chytilova filmuoja taip, tarsi pirktų sau skrybėlę: nuostabi ceremonija, kupina elegancijos ir moteriškos išminties. Kartu ji siaubingai kenčia – po minutės pasirinkta skrybėlė jau nebepatinka ir iš to gimsta pasakojimo stilius...“ „Lubose“ jau buvo galima įžvelgti sudėtingą būsimą „Saulučių“ estetiką – Chytilova atsisako paprastos analizės ir renkasi skirtingus interpretacijos lygius, skatinančius ir žiūrovus dalyvauti kuriant filmo reikšmes.
Tarptautinį pripažinimą Chytilovai atnešė 1963 m. sukurtas filmas „Apie kažką kitą“ („O nečem jinem“), kuriame lyginami dviejų moterų – pasaulinės šlovės gimnastės Evos Bosakovos ir paprastos namų šeimininkės Veros – gyvenimai.
 
Netikėtos „Saulutės“
Jau tada Chytilova bet kokia kaina siekė tiesos, jos kūryba laikyta radikalia, tačiau „Saulučių“ originalumas ir sudėtinga estetika vis dėlto nustebino visus. Tai filmas be naracijos, chronologijos, psichologinės charakterių raidos, jį „cementuoja“ dialogai, kurie ir išryškina filmo prasmes. Chytilova yra sakiusi: „Nusprendėme atsikratyti bet kokių apribojimų. Buvome laisvi nuo bet kokių implikacijų, susijusių su fabula, palikome tik dialogus – labai preciziškus ir įtaigius, kurie atsiranda kruopščiai suplanuotais filmo momentais. Šie dialogai buvo filmo pagrindas; jie užtikrino, kad neprarasime prasmės.“ „Saulutės“ – tai scenos arba įvykiai, daugiausia susiję su maistu ir valgymu. Dvi septyniolikmetės nusprendžia, kad pasaulis neturi prasmės. Todėl prasideda žaidimas „Ar tai svarbu? Nesvarbu!“. Pasak Chytilovos, „nuolatinis žaidimas dėl prestižo gali baigtis mirtimi“.
 
„Saulučių“ herojės gyvena tuštumoje – be praeities ir ateities, tačiau nuolatinės jų apgavystės ar provokacijos veda į tariamą jų pačių ir visko, kas jas supa, destrukciją, vartojimo troškimas jungiasi su savo priešingybe – destrukcija. Filmo kulminacija – scena, kurioje merginos gardžiuojasi patiekalais prabangiame bankete, o vėliau trypia maistą aukštakulniais bateliais ir supasi ant šviestuvo.
Chytilova pripažino, kad jos tikslas buvo „nukreipti žiūrovo dėmesį nuo personažų psichologijos“ ir „atitraukti jį nuo fabulos, kad suprastų paslėptą idėją arba filosofiją. Tam tikra prasme mūsų filmas yra farso formos filosofinis dokumentas.“ Rašytojas Josefas Škvorecky yra sakęs, kad „Saulutės“ – tai parabolė apie naikinančią nihilizmo ir beprasmiškos provokacijos galią. Užsienio žiūrovams ir tada, ir dabar sunku suprasti filmo užuominas, susijusias su tuometinės Čekoslovakijos gyvenimo kontekstu, nors finalinė filmo scena akivaizdžiai kritikuoja tvarką, turtus, gerą skonį ir manieras.
 
„Saulutėse“ Chytilova bendradarbiavo su Naujosios bangos mūza – scenariste, rašytoja, kostiumų dailininke Ester Krumbachova ir operatoriumi Jaroslavu Kučera (jis buvo Chytilovos vyras). Filmas suskirstytas į penkias pagrindines dalis, pirmoji kartu yra ir prologas. Prieš kiekvieną dalį – trumpos scenelės, rodančios merginas baseine. Pagrindinės filmo scenos vyksta merginų bute, o trijose vidurinėse filmo dalyse veiksmas persikelia į viešąjį tualetą, restoraną ir geležinkelio stotį. Tose dalyse, kurios nekartoja filmo struktūros, merginos rodomos sode (rojus), kabareto pasirodyme (aktorystė), susitikime su meilužiu (meilės romanas), kaime (prasmės ieškojimas), – finalinė orgija veda į bausmę ir atpirkimą. Filmo struktūra rodo, kad Chytilova naikino tradicinę naraciją, taikydama muzikai ar poezijai labiau tinkamą formulę. Čekoslovakijoje režisierė buvo apkaltinta „pasileidimo propaganda“ ir „maisto produktų naikinimu“, tačiau filmas išplaukė į tarptautinius vandenis ir pelnė tuomet itin prestižinio Bergamo autorinio kino festivalio Didįjį prizą.
 
Sugrįžimas
Chytilovą visada traukė naujos temos ir nauji metodai, nors kartais gali pasirodyti, kad kiekvienu nauju filmu ji norėjo viską pradėti iš naujo. Iškart po „Saulučių“ sukurtą filmą „Valgome rojaus medžių vaisius“ („Ovoce strom rajskych jime“, 1969) įkvėpė commedia dell’arte. Filmą interpretuoti dar sudėtingiau, nors iš pirmo žvilgsnio tai pasakojimas apie meilės trikampį, amžiną lyčių kovą ir išvarymą iš rojaus. Filmas buvo apkaltintas pornografija ir uždraustas.
 
Chytilova priklausė tai čekų menininkų ir rašytojų kartai, kurios gyvenimą padalijo 1968-ųjų įvykiai. Po 1968-ųjų, kai Varšuvos karinio bloko tankai sustabdė Prahos pavasarį, Chytilova atsisakė emigruoti, nors dauguma jos kolegų (tarp jų Milošas Formanas, Ivanas Passeras, Janas Nemecas) išvyko iš šalies. Chytilova pasirinkimą likti siejo su baime prarasti ryšį su socialiniu šalies kontekstu. Septynerius metus režisierei buvo draudžiama kurti filmus. Tiesa, ji filmavo reklamas, prisidengdama vyro arba pažįstamų vardais, pradėjo statyti namą, augino vaikus. 1977 m. ji pasirašė disidentinę „Chartiją 77“.
Į kiną Chytilova sugrįžo 1976 -aisiais, perpratusi, kad valdininkai labiausiai bijo isteriškų moterų ir puikiai tokią suvaidinusi. Režisierė viešai persekiojo tuos, kurie jai uždraudė dirbti kine, rengė hepeningus, skandalus: „Jau buvau pagarsėjusi tuo, kad viską paviešinu, išpučiu ir paverčiu skandalu. Todėl jie ir paliko mane ramybėje.“
 
Tačiau Chytilovos filmų pasakojimas tapo tradiciškesnis, nors režisierė neatsisakė nei parabolės metaforiškumo, nei simbolių, nei agresyvaus montažo. Ji kūrė sarkastiškas tragikomedijas apie „normalizacijos“ laikų Čekoslovakiją, apnuogindama situaciją visuomenės, kuri nesugeba prisiimti atsakomybės už save, vaikus, gyventi kartu su kitais. Pirmasis buvo „Žaidimas dėl obuolio“ („Hra o jablko“, 1976), pasakojantis apie gydytojo suvedžiotą medicinos seselę. Ji pastoja ir nusprendžia gimdyti nesantuokinį kūdikį. Filme dominuoja komiškas lyčių kovos vaizdas, nors įvadinė scena, kai dinamiškai montuojami gimstančio kūdikio, kruvinos jo galvelės ir įvairių obuolių vaizdai, pasibaigianti iš krūties trykštančiu pienu, ne vienam žiūrovui sukėlė estetinį šoką.
 
1979 m. pasirodęs pasakojimas apie blokinio namo istoriją „Panelstory“ – vienas kritiškiausių šio laikotarpio čekų filmų. Jis analizuoja šiuolaikinės šeimos gyvenimo situaciją naujame daugiabučių kvartale ir pateikia kaip socializmo statybos karikatūrą. Chytilova visada skatino amžininkus įsižiūrėti į save, savo moralę ir suvokti savo sumaterialėjimą. 1981 m. pasirodė maištingoji „Pūga“ („Kalamita“). Iš pirmo žvilgsnio tai nepretenzinga komedija apie simpatišką nevykėlį, ieškantį prasmės, garbės ir kilnumo ten, kur jų negali būti, tačiau iš tikrųjų filmas – lengvai „perskaitoma“ visuomenės metafora. 1983 m. Chytilova sukūrė „Pernelyg vėlyvą Pano popietę“ („Faunovo velmi pozdní odpoledne“) – vidutinio amžiaus vyro, kuris medžioja jaunas merginas, studiją. Nufilmuotas iš skirtingų personažų požiūrio taškų filmas sukelia nerimo ir nejaukumo pojūtį, bet kartu ir liudija neblėstantį režisierės norą eksperimentuoti. 1985 m. pasirodė siaubo filmas paaugliams „Vilkų irštva“ („Vlči bouda“) apie ateivių iš kosmoso bandymą užgrobti Žemę.
 
Vėliau režisierė vis dažniau ieškojo įkvėpimo teatre – ji sukūrė filmą „Juokdarys ir karalienė“ („Šašek a kradlova“, 1987), kuriame vaidino garsus mimas Boleslavas Polivka, kartu su avangardine teatro trupe „Sklep“ – filmą „Kanopa šen, kanopa ten“ („Kopytem sem, kopytem tam“, 1988). Pastarasis filmas – parabolė apie žmones ir pasaulį, išaugusi iš jaunimo subkultūros. Jos herojai – trys draugai mergišiai, pasmerkti mirti nuo AIDS.
 
Ilgainiui Chytilova vis dažniau ėmėsi dokumentinių filmų. Iš jų išsiskiria filosofinė esė „Praha – nerami Europos širdis“ („Praha – neklidne srdce Evropy“,1984), itin asmeniška „Troja laiko permainose“ ( „Troja – promeny v čase“, 2003) ir unikalus autoportretas „Chytilova prieš Formaną“ („Chytilova versus Forman“, 1981). Priešpaskutinis režisierės filmas „Beieškant Ester“ („Pátrání po Ester“, 2005) skirtas „Saulučių“ bendraautorei Ester Krumbachovai.
 
Vėlyvojoje Chytilovos kūryboje vis ryškesnis nusivylimas „aksominės revoliucijos“ rezultatais, išjuokiami turtus ir malonumus medžiojantys „naujieji čekai“. Chytilova ir toliau aistringai diagnozavo visuomenės ligas ir piktai tyčiojosi iš žmonių, praradusių moralinius orientyrus. Ištikima sau, ji iki pat pabaigos naudojo rojaus sodo metaforą – vienas vėlyvųjų filmų „Išvyti iš rojaus“ („Vyhnani z raje“, 2001) pasakoja apie tai, kaip nudistų pliaže kuriamas filmas apie rojų, kuris režisierei vis dėlto asocijavosi ne su pradžia, o su pasaulio pabaiga.


Parengė Ž. P.

 

Vera Chytilova
Vera Chytilova
„Saulutės“
„Saulutės“
„Saulutės“
„Saulutės“