Gegužės 12–18 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“. Jau septintus metus festivalis bando į teatrą pritraukti naują, ambicingų ir drąsių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. Į keletą klausimų atsakė festivalio „Tylos!“ meno vadovė, režisierė Gabrielė Tuminaitė.
Nuo ko prasidėjo, kaip kito „Tylos!“ festivalis?
Tiek techniškai, tiek tematiškai festivalis keitėsi visus septynis metus. Jo turinį keitė kiekviena nauja karta, bet visuomet išlikdavo maišto, konflikto temos, jos skamba ir šiais metais. Be to, kasmet jaučiamas jaunųjų kūrėjų poreikis prisistatyti profesionalioje erdvėje ir susitikti su tikra, ne vien akademine publika.
Ar apskritai būtų atsiradęs šis festivalis, jeigu ne jūsų kurso fenomenas? Ar pradžią tokio tipo festivaliui gali duoti vienas žmogus, ar tai vis dėlto grupinės idėjos rezultatas?
Impulsą gali duoti ir vienas žmogus, bet mūsų buvo visa grupė. Turėjome 13 spektaklių.
Ir jie tapo festivalio programos sukūrimo pagrindu?
Taip, pamatę savo diplominį repertuarą supratome, kad turime pagrindo prisistatyti viešai, norėjome parodyti savo darbus draugams, artimiesiems ir paskelbti apie save žinią. Norėjome, kad mūsų darbai būtų prieinami. Kadangi to Lietuvos muzikos ir teatro akademijos planuose nebuvo, pasirinkome festivalio formatą. Pirmiausia iškilo papildomo finansavimo klausimas: norėjome dirbti su teatro dailininkais, pasikviesti scenografus, turėti gerą techninį aptarnavimą, profesionalias erdves.
Per septynerius metus atsirado šiokia tokia konkurencija , tarkim LMTA organizuojami festivaliai. Kaip tu juos vertini, ar tai yra rimta konkurencija, ar tik kiek dirbtinis bandymas forsuoti akademinius procesus, vykstančius pačioje LMTA?
Manau, kiekvienas toks judesys yra labai reikalingas ir festivaliai vienas kitam neturėtų trukdyti. Be to, smagu, kad yra įvairesni formatai, kad suprantama, jog galima lyg ir tokią pačią idėją turintį festivalį surengti kitaip. Mūsų publika, galima sakyti, yra ta pati. Iš tiesų, mūsų naštą palengvino neseniai atsiradęs maratonas „PIN diena“. Mes nenorėjome būti cenzoriais ir todėl rodydavome visus pasiprašiusius, kartais net nebaigtus, tik eskizinius spektaklių variantus. O paskutinius dvejus metus stengiamės daryti rimtą atranką. Tai nėra lengva, todėl ir vėliau tobulinsim šią sistemą. Šiais metais dėl dalyvių su LMTA tarėmės iš anksto, tad pavyko atrinkti labai rimtų, ryškių darbų. Taigi festivaliai „PIN diena“ ir „Tylos!“ turi savo atskiras paskirtis ir užduotis.
Kokie festivalio ateities planai? Ar numanote, kaip „Tylos!“ atrodys po kelerių metų?
Kiekvienais metais sukasi vis tas pats klausimas – kur festivaliui judėti toliau. Jau rašėm paraišką ir tikimės gauti tarptautinio festivalio statusą. Per porą metų mūsų užmegzti ryšiai duoda rezultatų. Mums reikia plėstis, įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių ir iš vadybos srities. Vis dėlto kol kas nesinorėtų rodyti daug spektaklių – tam yra kiti, dideli festivaliai. Norisi išlaikyti nedidelį, bet svarų formatą, kad būtų pristatomi kokybiški darbai, kad festivalis keltų naujus uždavinius, stiprėtų jo edukacinis aspektas. Planuojame jaunų profesionalų tobulinimo programą.
Ar atsiras tam tikrų regioninių festivalio prioritetų?
Galvojame surengti „Tylos!“ festivalio gastroles. Pasinaudosime ir ta proga, kad šiemet atvažiuoja Latvijos nacionalinis teatras. Nuolatinė problema – Kultūros ir Švietimo ministerijų dėmesio ir finansų stoka mūsų specialybės studentams, tarpvalstybinio bendradarbiavimo trūkumas. Laikas inicijuoti Baltijos kelio gastroles, pristatyti tai, ką turi Rygos festivaliai, ir patiems gastroliuoti tame Baltijos kelyje.
Todėl šių metų „Tylos!“ festivalis baigiamas Vido Bareikio vizionierišku spektakliu „Euro Vizija“. Tikimės, kad Kultūros ministerija atkreips į mus dėmesį ir mes kartu su Latvijos nacionaliniu teatru galėsime inicijuoti tą iš tikrųjų aktyvų ir realų bendradarbiavimą, tikruosius meno mainus.
Šiais metais dar pristatome italų bei rusų premjeras. „Tylos!“ atidarome gegužės 12 d. teatro maištininkų iš Romos spektakliu „La Merda“. Gegužės 17 d. vienos stipriausių Rusijoje B. Ščiukino teatrinės mokyklos diplomantai pristatys spektaklį „Karalius miršta“ pagal E. Ionesco pjesę. Labai norėčiau, kad galėtume pamatyti jaunų Lenkijos kūrėjų, nes jie turi ir stiprią mokyklą, ir stiprią tradiciją, ir šiuolaikišką teatro suvokimą.
Kaip tarptautinis aspektas keitė patį festivalį? Juk buvo galima apsiriboti vietinėmis problemomis, talentais ir gilinti nacionalinę temą.
Lietuva Europos Sąjungoje yra ne pirmus metus, bet vis dar jaučiamas labai didelis tarptautinių, meniškai stiprių projektų bendradarbiavimo trūkumas. Mes visi mokame užsienio kalbų, bendraujame, socialiniuose tinkluose lengva susitikti. Inicijuoti naują tarptautinį projektą, spektaklį turėtų būti įprasta. Norėčiau, kad Czesławo Miłoszo aprašytas daugiakultūrinis, nuolat atvykstančių ir išvykstančių jaunų menininkų miestas Vilnius taptų realybe.
Gal galėtum apibūdinti jaunąją kartą, šiais metais festivalį „Tylos!“ šturmuojančius debiutantus?
Jaunoji karta yra gerai prisitaikiusi prie ganėtinai netvarkingos sistemos. Jie žino, kad niekas už juos nieko nepadarys. Jie renkasi visokias eksperimentines erdves, nelaukia, negaišta laiko, o kaupia patirtį. Eina į susitikimą su žiūrovais drąsiai ir užtikrintai. Jie, nelaukdami diplomo, rodo spektaklius jau būdami antrame, trečiame kurse.
