Spike’o Jonze’o „Ji“ (TV3, 13 d., šiąnakt, 00.20) perkels į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Koks nors pesimistas režisieriaus vietoje sukurtų drastišką filmą, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie literatūriški, sentimentalūs, suteikiantys adresatui viltį ir paguodą. „Jos“ ateitis neišsižada jausmų. O čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ryšių, pernelyg priklauso nuo kompiuterių. Kas jiems trukdo atsisakyti pastarųjų, Jonze’as nesvarsto. Gal jis ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.
Neseniai išsiskyręs Teodoras ilgisi artumo, todėl suprantama, kodėl jis prisiriš prie moters balsu kalbančio, Samanta pasivadinusio kompiuterio. Užteko kelių paslaugos operatoriaus klausimų, kad Samanta tobulai atitiktų Teodoro svajones apie idealią moterį. Ji protinga, jautri, mąstanti, diskretiška, organizuota ir nesugeba nuvilti. Žiūrovams tai taip pat suprantama, nes, kitaip nei Teodoras, mes dar galime įsivaizduoti ir to balso savininkę Scarlett Johansson, nors aktorė ir nepasirodo ekrane. Teodoras ir Samanta pagreitintai pereina visus įsimylėjimo, abejonių, praradimo etapus, patiria palaimą ir skausmą. Jausmai tokie pat nematomi kaip ir Samanta, bet Jonze’as bando juos išgryninti, maksimaliai prie jų priartėti.
Režisieriaus ketinimai kilnūs, aktoriai vaidina nuoširdžiai, tik filmo pabaigoje lieka keistas prieskonis. Tarsi būtum perskaitęs rašinėlį, kuriame daug protingų, literatūriškai suformuluotų minčių. Jis primena laišką, kurį Teodoras parašytų kiekvienam iš mūsų.
Whito Stillmano filmo „Merginų vargai“ (TV1, 14 d. 22.55) herojės gyvena dabar. Violeta ir jos draugės Rouz bei Hiter nori pakeisti universiteto, kuriame studijuoja, gyvenimą, padėti depresiją kenčiantiems bendrakursiams – išmokyti juos šokti ar maitinti spurgomis. Tik, žinia, gerais ketinimais grįstos pragaro grindys. Užtenka įsimylėti, ir visokių politiškai korektiškų programų neliks. Amerikiečių komedijos apie studentus – labiau nei numanomos, tačiau šįkart tikra filmo staigmena bus žavioji Greta Gerwig.
Dar viena įstabi šios savaitės aktorė – Juliette Binoche. Norvegų režisieriaus Eriko Poppe’s filme „Tūkstantį kartų labanakt“ (LRT Kultūra, 18 d. 22.45) ji vaidina karo fotografę Rebeką. Įpratusi gyventi pavojuje, moteris net nenujaučia, kad didžiausias išbandymas laukia namuose. Rebekos vyras Markusas (Nikolaj Coster-Waldau) nebegali taikstytis su žmonos komandiruotėmis, jis nori, kad Rebeka mestų pavojingą darbą, atsiduotų šeimai ir vaikams. Rebeka vienodai myli ir profesiją, ir šeimą, tad pasirinkti bus nelengva. Įdomu, kad „Tūkstantį kartų labanakt“ remiasi režisieriaus, kuris buvo garsus karo fotografas, biografija, tik pagrindinį vaidmenį jis nusprendė atiduoti moteriai. Matyt, pagalvojo, kad taip filmas įgis ir socialinės diskusijos apie šiuolaikinės moters padėtį bruožų.
Abejoju, ar taip galėtų pasielgti Fisherio Stevenso komedijos „Rimti vyrai“ (LNK, 14 d. 23.30) veikėjai. Tai seni gangsteriai, kurių vienas bando tapti dailininku (Christopher Walken), o kitas (Al Pacino) ką tik išėjo iš kalėjimo, kur praleido 28 metus. Siužetas visai nesvarbus, nors jis net savaip įtemptas, bet man filme įdomiau balansavimas tarp sentimentalumo ir ironijos, tarp personažų gyvybiškumo ir visų jų senatvės ydų. Būtų keista, jei pasakojime apie pagyvenusius personažus neatsirastų sekso motyvas. Jis nuves gangsterius į viešnamį, kurio pagrindinė žvaigždė – Oksana iš Minsko. Tačiau jos numylėtiniu taps ne moterų išsiilgęs Alo Pacino herojus, bet banditas iš senelių namų, jį suvaidino Alanas Arkinas.
Visiems filmo aktoriams – per septyniasdešimt ir jie nemato reikalo atrodyti jaunesni. Gal tiesa glūdi viename jų herojų dialoge: „Tai kaip senais laikais?“ – „Ne, dar geriau!“ – „Kodėl?“ – „Nes tik dabar galime tai įvertinti.“
Jūsų –
Jonas Ūbis
