Kolekcionuoju veidus

Ėjau į Vilniaus dailės akademijos „ARgenTUM“ galerijoje eksponuojamą Aistės Kanapickaitės, šiuo metu studijuojančios VDA magistrantūroje, mozaikos miniatiūrų parodą „Mažas žmogus“ daugiau nei dešimt kartų. Ir vis grįždavau. Grįždavau, žiūrėdavau iš arti, iš toliau (iš labai arti, žinoma, atrodė tik dar įdomiau), ieškodama to pavadinime minimo mažo žmogaus. Ir kuo daugiau aš į tuos iš skaldyto stiklo, lyg kokių brangių rubinų ir matinio marmuro gabalėlių sudėliotus, portretus žiūrėjau, tuo jie man didesni rodėsi.

Iš 13 miniatiūrų ciklo, vienintelio iš Lietuvos atrinkto ir eksponuoto Ravenoje vykusiame tarptautiniame mozaikos meno festivalyje „Works from the World“ , į Lietuvą „sveikos“ sugrįžo 11, o likusios dvi miniatiūros paslaptingai dingo. Tikriausiai neatsitiktinai šie darbai dabar eksponuojami juvelyrikos meno galerijoje, ne tik dėl mozaikose panaudotų į brangakmenius panašių detalių, bet ir dėl dydžio – jos ne ką didesnės už menininko ranką, tad nesunkiai tilptų į palto kišenę ir vėliau taptų puikia namų puošmena. Sakydama „menininko ranka“ turiu galvoje šiek tiek didesnę nei daugumos, su ilgokais pirštais, ir truputį pajuodusiomis jų odelėmis.

Kitas netikėtas dalykas – visi portretinėse kompozicijoje vaizduojami žmonės greičiausiai ir yra menininkai ar bent jau meno specialybių studentai, Aistės sutikti dar studijuojant „bakalaurą“ Monumentaliosios dailės katedroje. Ir norėjau rašyti: nupiešti, nutapyti, įamžinti, ar galbūt sudėlioti miniatiūrose, bet čia labiausiai tinka žodis – pažinti. Pažinti trumpuose susitikimuose, prasilenkiant buvusio vienuolyno koridoriuose ar kur nors akademijos keramikų kiemelyje, ir tos akimirkų būsenos fiksuotos, įsimintos, kauptos ir tik vėliau sujungtos portretuose.

Nors tik pati Aistė žino, kaip ten iš tiesų buvo. Parodos pristatyme ji rašo: „Struktūriniais mozaikos elementais, ritmais šiame cikle perteikiu savo įspūdžius, susijusius su konkrečiais vaizduojamaisiais. Tai žmonių veidai, sutiktų bakalauro studijų metu. Su kai kuriais jų  praleista daugybė valandų, su kažkuo būta vos kartą ir net vardo nepaklausta... Kažkas pats tiesiog buvo šalia, kažką stebėti buvau priversta, kažką geidžiau matyti ilgiau, nei leido aplinkybės, todėl slapta nusipaišiau... Vis tik, net po daug laiko, praleisto kuriant šį ciklą, nerandu racionalaus paaiškinimo, kodėl būtent šie asmenys sukėlė norą juos paversti mozaika. Tikriausiai jie tapo ryškiais personažais, man įkūnijančiais tam tikrus archetipus ir ilgas techninis procesas pasitarnavo kaip galimybė tai dar giliau išjausti, apmąstyti.“

Galbūt todėl pirmą kartą užsukus į parodą, labiausiai stebino net ne mozaikų dydis ar tapybiški spalviniai sprendimai, o būtent pasirinkta technika – mozaika, kuri, manoma, gyvuoja jau daugiau nei 4 tūkstančius metų, ir iki šiol išlieka viena patvariausių meno rūšių. Šiuo atveju kurdama miniatiūrines portretines kompozicijas Aistė turėjo bent trumpam „atsidurti“ budistų vienuolio kailyje – medituoti ir tuo pat metu berti skirtingų spalvų smėlį, kol pabaigoje jau galima grožėtis nedaloma tos akimirkos visuma. Kuriant mozaiką, kitaip nei tapant, pirmiausia pasirenkamas paviršius (t. y. medžiagos: marmuras stiklas ar smalta), tuo pat metu gaunant nepakeičiamą spalvą ir (numanomą) formą, o bendra jų jungtis jau neblunka ir nebeužsidažo.

Juk ir pats žodis mozaika (lot. mosaicum) išvertus iš lotynų kalbos reiškia tai, kas skirta mūzoms. Regis, monumentaliosios dailės klestėjimo laikas jau praėjo, dauguma jaunų menininkų renkasi kur kas populiaresnes meno šakas – tapybą, skulptūrą, grafiką, o štai tokios taikomosios dailės rūšys kaip keramika, vitražas ar mozaika vis dažniau lieka periferijoje. Bet ši paroda įrodo, jog jokie stereotipai negalioja, kai kuriama pirmiausia turint idėją, ir mozaika gali tapti tokia pat įdomi, o gal net  dar „iškalbingesnė“ nei taip dažnai matoma tapyba.

Paroda veikė iki balandžio 1 d.
VDA juvelyrikos galerijoje „ARgenTUM“ (Latako g. 2)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12.00–19.00 val.
šeštadieniais 12.00–18.00 val.