7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Seniai dabar

Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“ galerijoje „AV17“

Agnė Narušytė
Nr. 14 (1166), 2016-04-08
Dailė Tarp disciplinų
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Nors Nerijus Erminas pristato dvi instaliacijas, galerijos „AV17“ architektūra jas sujungė į vieną patirtį. Anotacijoje kalbama apie kasdienių daiktų slepiamas reikšmes, „kurių iš tiesų nėra“, prisidengiant jau gerokai nudėvėta simuliakro sąvoka – tegu filosofas Jeanas Baudrillard’as paaiškina, kodėl apčiuopiamų daiktų ir vaizdų gausa tik stiprina jausmą, kad tikrovę darosi vis sunkiau apčiuopti. Sąvokų orientyrai galbūt padeda į šalia Aušros vartų esančią galeriją netyčia užklydusiam turistui, čia neradusiam įprastų meno kūrinių, – padeda pateisinti žemais laiptų skliautais ir įėjimų arkomis nubruožtą viršugalvį ir įsigytą gumbą. Tačiau mes atmeskime visa tai – daiktų pokalbiai šioje vaiduoklių erdvėje veikia kitaip. Ypač kai būni su jais vienas (ar beveik vienas) rūsyje.

Viršuje sukonstruotas daiktiškas memento mori. Nedidelėje užkulisinio kambario erdvėje dominuoja tarp stiklų įspraustas kaukolės piešinys. Pamačiusi kiauše pramuštą didoką skylę, mintyse jai pritaikau į sieną atremtus pagalius – du plonus metalinius ir vieną storą cementinį, lyg būčiau nusikaltimą tirianti detektyvė. Aišku, nustatyti tikrąjį nužudymo įrankį – ne mano nosiai, bet ne tai svarbu. Įdomiau, kad kaukolė sena – seniai įvykusio mirties fakto liudijimas, nežinia kieno mirties, nuasmenintos, abstrakčios. Prisimenu, kaip prieš keletą metų vykusios akcijos „Darom“ metu miškelyje prie Rasų kapinių grėbstydamos lapus su drauge atidengėme negiliai užkastus palaikus – tai buvo išardytas žmogaus kūnas, švarūs kaulai, tarsi nuvirti puode. Apėmė tikra „detektyvinė karštinė“. Atvažiavę policijos tyrėjai nuvylė pasakę, kad čia tikriausiai perlaidojimas, taigi – seni kaulai, sena mirtis. Jaudulys atlėgo. Kažką panašaus pajutau ir tyrinėdama viršutinę Ermino instaliaciją „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ – šiurpus perspėjimas apie būties laikinumą nugrimzdo į praeitį.

Mane labiau suintrigavo kitas objektas: sunkus metalinis trimitėlis, vienas iš septynių, kuriuos pūtę angelai skelbė apokalipsę, čia parvirtęs kaip pamuštas kėglis. Taigi pasaulio pabaiga jau įvyko, dieviškoji žemiškų reikalų paslaptis jau atskleista, bet niekas to nepastebėjo. Čia apžiūrinėju tiktai didžiojo įvykio likučius, lyg ateities archeologė, pamažu iš akmeniniuose Vilniaus mūruose užkonservuotų šukių rekonstruojanti dingusios civilizacijos tikėjimą laimingomis pabaigomis – tokį stiprų, kad reikėjo sapne apreikštą visų vargų beprasmybę kuo greičiau ir giliau paslėpti. Jau sumedėjęs net rankšluostis, kuriuo nušluostytas to seniai mirusio žmogaus veidas. Bet, žiūrint iš tam tikro taško, šio sulankstyto stalviršio klostės susibėga į žiedsostį, iš kurio beveik simetriškai skleidžiasi galerijos arkų vainiklapiai, aplink mane, nutūpusią šioje instaliacijoje, suformuodami suakmenėjusį erdvės žiedą, kuriame jau užsimezgė ateities sėkla. Taigi, nors sena ir dar nupaišyta mirtis nebegali pašiurpinti prie jos jau įpratintos sielos (laidotuvėse dabar tenka dalyvauti kur kas dažniau nei krikštynose, gimtadieniuose ir vestuvėse), iš medžio drožlių plokščių padaryto rankšluosčio klostes tamsoje išpjaunanti šviesa jaudina – neįmanomu prisilietimu prie užmirštos gyvybės esmės per laiko atstumą.

Apačioje, siaurais laipteliais „nusileidusi į pragarus“, pirmiausia išgirstu ritmiškai papsinčius lašus. Jų klausydamasi apžiūriu objektus: dar nenutiesto kelio skaldoje įstrigusią padangą, į tinklą įjungtą arbatinuką, mažytę kabyklėlę su popieriniu rankšluostėliu ir šalia padėtomis bronzinėmis pliažo šlepetaitėmis, akmeninę kapinių prausyklą su žaliu dubeniu, kuriame vartosi jau surūdiję susiskliaudusio paparčio gumulai. Tik paskui, tarsi viso šio rinkinio prasmę nušviečiantį paparčio žiedą, randu padangoje ant keraminių plytelių drybsančią jau gerokai nuilsusią žuvį. Aplink ją plaukioja mažesnė žuvelė – vikst vikst. Dėl tos žuvies ir ėmiausi rašyti šį tekstą – nes jos negaliu užmiršti. Žiūrėjau į jos žvilgančius žvynus pro padangos akį, žiūrėjau klausydamasi lašėjimo tose požemių kapinėse, žiūrėjau į jos lėtą mirtį nuodingus toksinus skleidžiančioje padangoje, į jos vangius judesius atiduodant paskutinį švytėjimą. Mačiau, kad ji jaučia mažosios žuvytės kutenimą, mačiau, kaip tyliai verkia žinodama, kad jos laukia tas pats likimas. Pykau, kad menui paaukota žuvis, bet ir suvokiau, kad taip reikia: kaip kadaise reikėjo Kristų prikalti prie kryžiaus, kad stebuklų nepastebėjusiems žmogeliams atsivertų akys, taip ir dabar reikia šitos žuvies kūno, kad juo užganėdinti tūkstančiai vargšų nebemestų savo sudėvėtų padangų į Lietuvos vandenis. Bet ne man tai reikėjo įrodyti, aš ir taip nekenčiu padangų vaizdo peizaže. O tie bukapročiai į parodą neužeis, nenusileis į rūsį tyrinėti savo sielos tamsumų žiūrėdami į mirštančios žuvies akį.

Bet grįžkime prie arbatinuko. Sakoma, kad vienas kvailiausių užsiėmimų – žiūrėti ir laukti, kol užvirs vanduo, nes proceso taip nepagreitinsi, tik laukimas prailgs. O kodėl tai daryti kvaila? Beprasmiškai greitėjančiame laike sustabdyta vandens lašėjimo žiūrėjau į skausmingai švytinčią padangos paslaptį ir nenorėjau liautis. Mat Nerijaus Ermino sugauta auksinė žuvelė trumpam išpildė mano didžiausią šių laikų norą: kuo daugiau progų tiesiog paspoksoti į kaistantį arbatinuką ir nerti į vaizduotės gelmes, palikus buities šlepetes ir rankšluostį ant baseino krašto. Čia mintys nevalingai susidėlioja į Sigito Parulskio eilėraščio „Paslaptis“ pirmąjį stulpelį: „tik aš vienas žinojau / kad kitoj pusėj vakaro / tėvas augina bažnyčią / mažą nykščio didumo“. Taigi toj pačioj kitoj pusėj vakaro ir telkšo laikas, sustojęs kaip septynių dienų vanduo, likęs arbatinuke iki sąmonės nakties – kad tik jis niekada neužvirtų! Ir čia, rūsyje, iškreipęs perspektyvą tarsi Giorgio de Chirico paveiksluose, kad nutolintų kasdienybės krantą ir perdėtai priartintų žuvį, skulptorius išlankstė sąmonės erdvę. Taip iš nieko bendro neturinčių objektų rašomas dar vienas „sapno tekstas“, kur logiškos daiktų tvarkos ir neturi būti.

Bet štai jau girdžiu: kažkas leidžiasi laiptais. Ilgai leidžiasi – šlept šlept. Dar suspėju viską nufotografuoti, užsandarinti atminties indą, kad patirtis neištekėtų. Žingsniai artėja, vis aiškiau padai krepšteli ant akmenų suneštus gatvės purvo grūdelius. O mano laikas jau baigiasi. Išlaša paskutinis jo lašas ir, įleidusi pamainą (net nepažiūrėjau, ar tai vyras, ar moteris, nes vaiduokliai neturi lyties), kylu aukštyn, kad nereiktų šioje (ne)būties kapsulėje būti dviese.

 

Paroda veikia iki balandžio 9 d.

Galerija „AV17“ (Aušros Vartų g. 17, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–sekmadieniais 10–19 val.

Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.