Nijolės Šaltenytės paroda „Viskas yra arti“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Galerijoje „Kairė–dešinė“ veikiančioje Nijolės Šaltenytės parodoje „Viskas yra arti“ pristatomi 2011–2016 m. sukurti grafikės darbai. Taigi – naujausia menininkės kūryba. Tad įdomu pasižiūrėti, kaip skleidžiasi brandžios menininkės mintys ir darbai: ar toliau einama atrastais keliais, ar atsiranda naujų, nematytų motyvų ir eksperimentų.
„Dešinėje“ eksponuojami darbai tęsia ankstesnėje kūryboje menininkės plėtotas temas. Tai vidinis moters pasaulis, išgyvenamos būsenos, įprastos arba stebinančios jos istorijos. Daugelyje darbų tie patys veikėjai identiška ar labai panašia poza vaizduojami keletą kartų. Tai sukuria veiksmo tęstinumo pojūtį, tačiau kartu ir naikina vaizduojamų personažų individualumą. Taip sukuriamas ir minios vaizdas, pavyzdžiui, kompozicijoje „Kitas liūdnas sekmadienis“, kur aukštakulniais avinčios kojos žingsniuoja viena kryptimi. Daugelyje darbų moteris atrodo įkalinta priverstinės elegancijos pasaulyje – ji grumiasi su liemenėlės kabliukais ir kenčia minėtuosius aukštakulnius. Kartais ją stebi vyro siluetas arba pažeme besiridenanti (panašu, jog po rimtos egzekucijos) vyro galva. Tad kompozicijoje „Seniai nutolusi diena. Hula Hoop“ susitrejinusios merginos sukamas lankas virsta simboliniu begaliniu ratu, iš kurio moteriai įmanoma išeiti nebent senatvėje.
Dalis „Kairėje“ eksponuojamų darbų pratęsia minios ir individo santykio nagrinėjimą. Tas individas gali būti net ir vienišas medis, augantis ant kalvos, kurios papėdėje lenktyniauja dviratininkai... Kaip kontrastas medžio ramybei viršuje pakabintas atspaudas „Krepšinis“, kuriame susigrūdę aistruoliai stebi, matyt, rungtynes. Šias ir kitas istorijas Šaltenytė, kaip visad, pasakoja pasitelkdama šviesos ir šešėlių efektus, naudodamasi visomis oforto ir akvatintos galimybėmis. Realistiškai vaizduojamos žmonių figūros paprastai išskiriamos iš savo aplinkos ir žiūrovams rodomos abstrakčioje erdvėje. Į juodos ir baltos kontrastą dėmesį atkreipia vienur ar kitur pasitaikantys raudoni brūkšniai, pabrėžiantys personažų judėjimo ar žvilgsnio kryptį.
Tačiau dalis ten pat, kairėje salėje, eksponuojamų darbų išsiskiria iš parodos ir, manyčiau, Šaltenytės kūrybos visumos. Juose drąsiai naudojamasi populiariais vizualiosios kultūros kloduose sklandančiais vaizdais, nevengiama apropriacijos. Tarp šių vaizdų įsiterpia net ir Antano Sutkaus Jeano-Paulo Sartre’o fotografijos parafrazė – kompozicija „Dviese III“, kurioje rašytojas eina ne per smėlynus, o per žolę. (Ar tik nebus ši Sartre’o fotografija lietuviškas „Monos Lizos“ atitikmuo – labiausiai menininkų naudojamas kito menininko kūrinio vaizdas?) Tarp šių vaizdų atsiranda ir plakatiškas dainininko, primenančio Andrių Mamontovą, portretas, „Krepšinyje“ net šmėžuoja politikų ir kitų atpažįstamų žmonių veidai... Kitais atvejais naudojamasi ne konkrečių asmenų portretais, bet tam tikromis vizualinėmis klišėmis. Ant riedlentės stovinčio jaunuolio kojos, apautos sportbačiais, regisi kaip pastarųjų reklama.
Parodos pavadinimas skelbia, kad viskas yra arti. Dėl interneto tiek Mamontovo dainos, tiek Sartreֹ’o knygos, tiek jų kūrėjų atvaizdai yra visai šalia mūsų. Jie maišosi su moterims skirtų žurnalų straipsnių iliustracijomis, tokiomis panašiomis į Šaltenytės darbą „Po to“, kuriame mergina guli susirietusi, rankomis užsidengusi veidą. Už jos rikiuojasi neįskaitomos ranka rašytų žodžių eilutės. Taip ir įsivaizduoju šalia panašios nuotraukos kokiame nors moteriškame portale besidriekiančią antraštę „Paliktos merginos išpažintis: verkiau keletą mėnesių. (Psichologo patarimai, kaip to išvengti)“. Šiuose grafikės darbuose išryškėja vaizdų pertekliaus problema: juk atvaizdų gausoje paskęsta tų pačių menininkų kūryba, tikros problemos, svarbios naujienos.
Taigi Šaltenytė užčiuopia vizualines klišes, kurios žvelgia į mus iš kiekvieno dienraščio internetinių ir popierinių puslapių ir jas kruopščiai atkuria raižydama metalą. Tačiau dėl šių kūrinių sugretinimo su jau anksčiau aptartais poetiškais, iracionaliais vaizdais kyla šiokia tokia problema – tieji vaizdai ima maišytis. Tad žvelgdama į kai kuriuos darbus (pvz., „Jis išėjo“, „Ji sugrįžo“) net nebesuprantu, ar jie rimti, ar ironiški. Galbūt ir sielvartaujančios merginos vaizdą klaidingai priskyriau antriesiems? O gal visa tai – menininkės žaidimas, ir toks sutrikimas buvo jos tikslas?
Liko neaptartas dar vienas ryškus Šaltenytės parodos kūrinys – 10 x 10 cm atspaudų kompozicija „Dėlionė“. Joje mirga šešėliai ir, nelyg lemtingi gyvenimo įvykiai, kai kuriuose dėlionės gabalėliuose prasilenkia raudoni siūleliai. Kompozicijos užlinkimas, persikeliant ant kitos sienos, ir „griuvimas“ ją paverčia kone erdviniu objektu. Vizualiai šis abstraktus darbas susijungia su kituose kūriniuose esančiu fonu, tačiau turinio atžvilgiu jis nei tęsia poetiškąją ekspozicijos liniją, nei kvestionuoja populiarių vaizdų poveikį mums. Todėl parodoje jis lieka atskira sala, į kurią galima pailsinti tarp kažkur matytų vaizdų besiblaškančias akis.
Visgi tie tokie atpažįstami vaizdai yra ryškus ženklas, jog Šaltenytės kūryba pasikeitė. Į fantazijos kupiną, labiau vidinio gyvenimo bėdoms skirtą ankstesnių menininkės darbų pasaulį ima brautis išorinė realybė.
Paroda veikia iki spalio 1 d.
VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.