Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje. Dega žodžiai. Jų niekas nebegirdi.
Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Žodį „šermukšnėjantis“ pasiskolinau iš kompozitorės Dalios Kairaitytės premjeros pavadinimo. Ir būtent šis žodis kaip niekas kitas tinka jau dvidešimtajam festivaliui „Iš arti“ (meno vadovė kompozitorė Zita Bružaitė) – valiūkiškam, nuotaikingam, spalvotam ir kupinam lūkesčių. Lapkričio 12–18 d. Kaune vykusiuose aštuoniuose „Iš arti“ koncertuose skambėjo šešių lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros, buvo atidarytos dvi parodos, rodomos videoprojekcijos.
Festivalį pradėjo koncertas „Dvidešimtas startas“. Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas ir solistas – violončelininkas Mindaugas Bačkus), akordeonininkas Raimondas Sviackevičius, dirigavo Vytautas Lukočius. Tikriausiai kiekvienas turime mėgstamus kompozitorius, prisipažįstu, kad turiu ir aš. Tad programoje pamačiusi Arvydo Malcio kūrinį iš karto nusiteikiau maloniai. Juolab kad jį grojo akordeonininkas R. Sviackevičius, taikliai ir subtiliai interpretuojantis šiuolaikinę muziką. Kaip ir kiti A. Malcio kūriniai, Koncertas akordeonui ir orkestrui sužavėjo spalvingu ir kartu tiksliu orkestro skambesiu, grakščiu akordeono ir orkestro santykiu. Loretos Narvilaitės „Į krantą jūra krenta“ – vienas naujausių jos kūrinių. Nenutrūkstamas orkestro judėjimas leido panirti į švelnumo ir pozityvumo kupiną būseną. Koncerte girdėjome ir Raimundo Martinkėno kompoziciją „O kas gi tai yra“, kurią itin smagiai interpretavo dirigentas Vytautas Lukočius. Nustebino Jurgitos Mieželytės tiesiog minispektaklis „Kaip genys eglę kirto“, kurio „vaidmenis kūrė“ Klaipėdos kamerinio orkestro artistai. Bravo! Ypač Geniui! Johno Tavenerio „The Protecting Veil“ violončelės solo partiją atliko Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus. Tai bene populiariausias prieš kelerius metus mirusio Tavenerio, garsėjusio religinės tematikos kūriniais, darbas. Kūrinį papildė Vladimiro Šerstabojevo videoprojekcija. Buvo nuostabu klausytis užburiančios violončelės giesmės kartu stebint, kaip žvaigždės (gal bitės, gal jonvabaliai?) audžia ir pina šviesos kupiną skraistę.
![]() |
Lapkričio 26 d. 12 ir 15 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyks „Mažojo princo“ premjera, skirta mažiesiems žiūrovams nuo šešerių metų, tačiau ji turėtų būti vienodai įdomi visiems, kas yra skaitęs ir visam gyvenimui pamėgęs Antoine de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas“. Spektaklį pagal šį visame pasaulyje gerai žinomą literatūros šedevrą kuria originaliais teatriniais ieškojimais garsėjantis režisierius Šarūnas Datenis. Tai pirmasis jauno kūrėjo ir jo kūrybinės komandos darbas Šiauliuose. Debiutinis režisieriaus spektaklis „Gaidelis pinigautojas“, kurtas kartu su iliustratoriumi Antanu Dubra, 2012 m. buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Š. Datenis yra sukūręs keletą neįprasto žanro spektaklių: kino ir lėlių pasaką „Mergaitė su degtukais“, magijos ir gyvos muzikos spektaklį „Čia buvo/čia nėra“, mokslo ir meno spektaklį „Evoliucija“. Kaip ir ankstesniuose darbuose, taip ir šį kartą, režisieriui talkina patikima komanda: dailininkai Antanas Dubra ir Vladas Suncovas, kompozitorius Vytautas Leistrumas, vaizdo projekcijų autoriai Aušrys Liaudanskas ir Martynas Aužbikavičius.
„Teatras, kuris nekeliauja, – blogas teatras“, – provokuoja naujas „Teatro žurnalo“ numeris. Juk iš tiesų: pastaruoju metu vaidinta Kinijoje ir Turkijoje, Vokietijoje ir Ukrainoje, Avinjone ir Edinburge; keliauta iš teatro į gatves, iš scenos – į turgų, iš miesto – į kaimą; keliauta fiziškai ir virtualiai – ne vienas jaunų menininkų šią vasarą minėjo leidęsis profesijos, vaidmenų, eksperimentų „keliais“.
Kas yra kelionė teatro praktikui, o kas – kritikui? Kokias naujas kūrybos inspiracijas sukelia kitos šalies kultūros pažinimas, arba – kas, prabėgus kuriam laikui, liko neužrašyta, nepasakyta? Žurnalo autoriai į kelionės temą pažvelgė kūrybingai ir, jungdami šiandienę tikrovę su istoriniu palikimu, leidosi braižyti savus minčių ir judėjimo laiku bei erdve žemėlapius.
![]() |
Paulius Markevičius išbando skirtingas teatro sritis: performatyvumą spektaklyje „Dvi su puse“, dramos žanrą spektaklyje „Kuprelis“ ir štai dabar – kvantine fizika paremtą teatrinį eksperimentą „Dalykai“. Sunku pasakyti, ar „Dalykai“ telpa į spektaklio formą ir kiek jame išnaudojamos paties teatro siūlomos priemonės, tačiau jungdami meną su mokslu kūrėjai kalba per įvairias meno formas. Kadangi šis teatrinis vyksmas rodomas „Meno forte“, norisi paisyti šios erdvės sąlygų ir analizuoti spektaklį kaip tam tikrą teatro reiškinį.
Spektaklio įžangoje į sceną, prasibrovęs pro žiūrovus, įeina Paulius Markevičius. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aktorius (šiuo atveju ir režisierius) pasirodo scenoje, ją užpildo energija. Dedasi keisti dalykai. Ekspresyvus tekstas, judesys, nestabili, įmagnetinta nuotaika kuria atmosferą, nuo kurios sunku atsiplėšti. Aktoriui pasitraukus į žiūrovų erdvę, o scenoje funkcionuojant tik jo balsui, ypač ryški atmosfera ima blėsti. Kodėl?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nesistebiu, kad kino istorija nuolat perrašoma iš naujo, nes bėgant laikui keičiasi ne tik filmai, bet ir jų vertinimas. Geras pavyzdys – Bernardo Bertolucci filmas „Kompanionas“ (LRT Kultūra, 26 d. 21 val., LRT, 27 d. 22.55). 1968-aisiais krizę išgyvenantis režisierius jį vadino savo meniniu žlugimu, tačiau filmas sulaukė didžiulės politinės sėkmės užsienyje. 1982 m. duotame interviu Bertolucci sakė: „Tai buvo mazochizmas: kurti filmus, kurių niekas nenorėjo žiūrėti, kuriuos žiūrovai atmesdavo. Brandaus ryšio su žiūrovu baimė suteikdavo mums prieglobstį perversiškame ir infantiliame kine. Šiuo požiūriu „Kompanionas“ tikrai yra 1968-ųjų manifestas.“ Dar vėliau į priekaištus, kad žiūrovai nesuprato filmo, jis sakė: „Galbūt aš nesupratau pats savęs.“ Dabar šis hermetiškas filmas – kino klasika, į kurią dažnai atsigręžiame norėdami suprasti, kas vyksta šių dienų kine.
Poeto sūnus Bertolucci rašė eiles nuo mažų dienų. Rimčiau užsiimti kinu jį paskatino kaimynas – taip pat poetas Pieras Paolo Pasolini, pasikvietęs Bertolucci padirbėti pirmojo savo filmo „Accattone“ asistentu. Jie abu mokėsi kurti kiną filmavimo aikštelėje. Tačiau abiejų ankstyvieji filmai ne tik atspindėjo kūrėjų mintis, bet ir tuometinį jaunų inteligentų maištą, kuris ypač piktino Katalikų bažnyčią.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.
Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
2016-ieji Seimo valia paskelbti kompozitoriaus, visuomenės veikėjo, Sąjūdžio aktyvisto, profesoriaus Juliaus Juzeliūno metais jo gimimo 100-mečio proga. Jubiliejus – puiki proga išpurtyti dulkes iš jau tolstančio į praeitį kūrėjo palikimo vertinimų.
J. Juzeliūnas (1916–2001) nugyveno ilgą ir aktyvų gyvenimą. Nors minime jo 100-metį, tačiau tarp mūsų jo nėra tik 15 metų. Tai gana trumpas laikas – kultūrinės bendruomenės atminty dar stipriai išsilaikę tiek konsoliduoti vertinimų stereotipai, tiek asmeniniai patyrimai ir įspūdžiai. Kita vertus, 15 metų – jau šiokia tokia laiko perspektyva, iš kurios lengviau aprėpti kūrėjo kelio visumą. Metų pradžioje pasirodė ketvirtį amžiaus brandinta, monumentali šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo (1932–2016) monografija, nušvietusi J. Juzeliūno gyvenimą ir kūrybą, paryškinusi menkiau žinotus dalykus, tuo pakoreguodama pokario dešimtmečių lietuvių muzikos istoriją ir griaudama kai kurias jos klišes. Būta šiemet ir kitokio pobūdžio renginių – konferencijų, koncertų, o vienas paskutinių metų akcentų – Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta originaliai sumanyta hibridinė meno ir mokslo paroda „Juzeliūno kabinetas“. „Reikėjo ką nors daryti, kad kompozitoriaus minėjimas nebūtų dar vienos valstybinės laidotuvės“, – atidarant parodą sakė jos kuratorius, kompozitorius, J. Juzeliūno mokinys Šarūnas Nakas.
![]() | ![]() | ![]() |
Lyg norėdama iš anksto apdairiai apsidrausti prisipažįstu, kad bijau galinti nieko naujo šiame tekste ir nepasakyti, gal tik pakartoti visiems žinomas ir „perskaitytas“ prasmes, reikšmes ir įsivaizduoti, kaip žiūrovas ar teksto skaitovas pritariamai linksi galva ir replikuoja: „Ir aš taip manau...“
Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“, rodyta galerijoje „Trivium“ lapkričio 7–22 d., sukėlė nemažą rezonansą viešojoje ir žiniasklaidos erdvėje, pati skaičiau ne vieną tekstą ir interpretacijas, nes taip jau sutapo ar šelmiškai buvo sutapdintas pats parodos eksponavimo laikas ir faktas, kad JAV prezidento rinkimų batalijas bei rezultatus buvo galima komentuoti ir iliustruoti būtent šios parodos eksponatų fotografijomis.
Severijos parodą galėčiau panagrinėti gal kokias trimis aspektais, beje, reikšmiškai gana nutolusiais vieni nuo kitų, ir būtent vienas iš tų aspektų yra politinės, lokalios, globalios, geopolitinės JAV prezidento ir net kažkiek Lietuvos Seimo rinkimų aktualijos, vertybių duotybės bei jų prasminės mutacijos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.
Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.
![]() | ![]() |