7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ar tai teatro reikalas?

Pauliaus Markevičiaus režisuoti „Dalykai“

Rimgailė Renevytė
Nr. 38 (1190), 2016-11-25
Teatras
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.

Paulius Markevičius išbando skirtingas teatro sritis: performatyvumą spektaklyje „Dvi su puse“, dramos žanrą spektaklyje „Kuprelis“ ir štai dabar – kvantine fizika paremtą teatrinį eksperimentą „Dalykai“. Sunku pasakyti, ar „Dalykai“ telpa į spektaklio formą ir kiek jame išnaudojamos paties teatro siūlomos priemonės, tačiau jungdami meną su mokslu kūrėjai kalba per įvairias meno formas. Kadangi šis teatrinis vyksmas rodomas „Meno forte“, norisi paisyti šios erdvės sąlygų ir analizuoti spektaklį kaip tam tikrą teatro reiškinį.

Spektaklio įžangoje į sceną, prasibrovęs pro žiūrovus, įeina Paulius Markevičius. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aktorius (šiuo atveju ir režisierius) pasirodo scenoje, ją užpildo energija. Dedasi keisti dalykai. Ekspresyvus tekstas, judesys, nestabili, įmagnetinta nuotaika kuria atmosferą, nuo kurios sunku atsiplėšti. Aktoriui pasitraukus į žiūrovų erdvę, o scenoje funkcionuojant tik jo balsui, ypač ryški atmosfera ima blėsti. Kodėl?

 

Pirmiausia, paties režisieriaus užduota energija beveik nesiplėtoja jam išėjus iš scenos. Veikiausiai taip nutinka dėl netvirto pagrindo: bandydami į vizualiuosius menus primygtinai įtraukti pagrindinius teatro elementus, kūrėjai lieka pusiaukelėje tarp performanso ir instaliacijos. Atrodo, pats teatras tampa jėga, stabdančia spektaklį, o aktoriai kur kas labiau atsiveria ne per konkrečius personažus, bet per judesį ir muziką. Įdomiausia stebėti, kaip aktoriai juda scenoje, ką veikia, ką kalba – spektaklis tarsi kuriamas trumpais etiudais, tačiau, atsiradus konkretiems personažams, ima pretenduoti į rišlų ir nuoseklų siužetą. Ir tai labai jam pakenkia, nes scenos pasakojimas laviruoja tarp siurrealistinio ir kasdienio. Galbūt režisierius siekė formą sulieti su turiniu: kvantinę fiziką pasitelkti ne tik spektaklio medžiagai, bet ir pabandyti išgauti šio dalyko formą. Taip atsiduriame lyg ir savotiškoje Schrödingerio katės paradokso situacijoje, kai spektaklis tuo pat metu yra ir nėra teatrinis reiškinys. Hamleto klausimas „būti ar nebūti (teatre)?“ spektaklyje virsta atsakymu „būti ir nebūti (teatre)!“. Nors „Dalykai“ savo forma išties apima įvairius vizualiuosius menus ir tai, sakyčiau, viena iš spektaklio stiprybių, būtent dėl to teatriniai sprendimai čia ne visada tinka. Teatro erdvė pati savaime kūrinį įprasmina, ir nors režisierius šiam žiūrovų-aktorių erdvių padalijimo santykiui prieštarauja, ne sykį peržengdamas scenos ir salės ribas, spektaklis lieka įrėmintas teatro, o ypač – scenos. Galbūt, pakeitus spektaklio erdvę, panaikinus žiūrovinį „amfiteatrą“ arba sujungus stebėtojų ir veikiančiųjų erdves, pasikeistų jo funkcinis pavidalas. Galbūt taip spektaklis kur kas labiau primintų smagų žaidimą, kaip ir prasideda.

 

„Dalykuose“ veikia istorinės asmenybės: Marija Kiuri (Greta Grinevičiūtė), Albertas Einšteinas (Gabrielius Zapalskis), Nilsas Boras (Vygandas Vadeiša), Nikola Tesla (Pauliaus Markevičiaus balsas), Izaokas Niutonas (Simonas Dovidauskas). Aktorių santykis su įkūnijamais mokslininkais pernelyg vienpusiškas, todėl jie atrodo naivūs ir paprasti (nesinori sakyti primityvūs) viso spektaklio kontekste. Personažų „žemiškumą“ galiu pateisinti tik tuo atveju, jeigu spektaklio publika – moksleiviai. Tačiau antrą premjeros dieną, iš kurios susidariau įspūdį, daugumą žiūrovų sudarė jaunimas, bet tikrai ne vaikai. Juolab kad pati spektaklio forma nepasirodė esanti skirta moksleiviui. Tai svarbus klausimas, nes spektaklis, skirtas visiems arba bet kam, dažnai išvis neranda savo žiūrovo ir lieka nesuprastas.

 

Vienodai „Dalykuose“ svarbios ir asmenybės, ir jų egzistavimas istoriniame laike. Laikas čia visiškai natūraliai sujungia praeitį ir ateitį, o vyksta tiesiog dabartyje. Subtili detalė, kurią vos keletą kartų įvardija patys personažai: kuris mokslininkas kuriam turėjo įtaką, be kurio išradimų nebūtų kito ir pan. Sunkiau įvardinti tai, kas vyksta. Atrodo, kad visko daug: vaizdo projekcijų, šviesų žaismo, judesio, kalbos, paties kalbėjimo, bet veiksmo „pagauti“ nepavyksta. Tekstas ir judesys jungiasi efektingai, bet konkretūs istoriniai personažai „iškrenta“ iš bendro judėjimo. Galbūt spektaklyje visko tiesiog per daug, todėl jis nėra tvirtas nei edukaciniame, nei meniniame lygyje. Trūksta aiškesnės krypties, kuri padėtų suvaldyti šį pavienių įdomių ir keistų minčių srautą.

 

„Dalykai“ peržengia teatro ribas, net galbūt sąmoningai (ar nesąmoningai) į jas nesitaiko, nes taip ryškėja spektaklio tarpdiscipliniškumas, keičiasi jo santykis su žiūrovu ir žiūrovo santykis su scenos reginiu / reiškiniu. Susidaro įspūdis, kad jeigu „Dalykai“ apgalvotai pakeistų savo erdvę, pasikeistų ir pats jų pavidalas bei suvokimas. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir čia slypi grėsmė: pakeitus erdvę (pavyzdžiui, į ŠMC ar „House of Puglu“), ko gero, pasikeistų ir paties spektaklio vertinimo kriterijai, nes eksperimentinė erdvė dažniausiai pasirodo esanti „saugi“ terpė, jokia konkrečia forma neįrėminanti nei kūrėjų, nei paties kūrinio, kyla profesionalumą ir mėgėjiškumą skiriančios ribos nusitrynimo pavojus. O juolab kad ir paties kritiko darbas dėl kūrinio neapibrėžtumo ir be aiškių pačių kūrėjų nustatytų kriterijų iš pagrįstos analizės ir vertinimo gali virsti tiesiog siužeto atpasakojimu arba subjektyvių, psichologinių būsenų aprašinėjimu. Žinoma, šitaip palengvėtų ir žiūrovo, ir kūrėjo, ir kritiko užduotis. Tačiau šiuo atveju „Dalykams“ tai netaikytina, nes kūrėjai išsikelia sudėtingus tikslus: mėgina peržengti įprastą ir gan lengvai suvaldomą spektaklio formą atsisakydami siužeto, bandydami susieti tarpusavyje sunkiai susijusias sritis, įtraukdami daug judesio elementų, pasitelkdami vaizdines ir garsines priemones kaip lygiavertį aktoriaus partnerį ir mėgindami visa tai sujungti į visumą.

 

Žaviuosi jaunų ir energingų menininkų savęs paieškomis, dalis jų turi gerokai daugiau potencialo nei šiandien gali realizuoti profesionaliame teatre, tačiau vis dėlto spektaklis turėtų kelti klausimus ne tik pačiam kūrėjui, bet ir žiūrovams. Ir tai galiausiai nėra susiję vien su tema ar jos perteikimu. Tai veikiau paties santykio klausimas, į kurį atsakymo nuolat ieškome. Tik ar mokslo atsakymai išties pajėgūs išspręsti Hamleto klausimą?

„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.