7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Smiltys tarpuose tarp žodžių

Ainė Jacytė
Nr. 38 (1190), 2016-11-25
Dailė
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės

Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje.  Dega žodžiai.  Jų niekas nebegirdi.

Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja. Mintys išsiskleidžia pilkoje erdvėje ir kabinasi į trisluoksnę ekspoziciją (skaidant ją pagal erdves, kuriose eksponuojami kūriniai, ir jų skirtingas medijas): giliausiame sluoksnyje autorė pristato audiovizualinę instaliaciją „Dykumėjimas“, viduriniajame – piešinių seriją „Masačusetsas, Vašingtonas“, trečiajame, pasitinkančiame publiką vos pravėrus galerijos duris – eksperimentinį filmą „Fragmentas kaip priežodis“, kurį autorė laiko solo ekspozicijos pradžios tašku, inspiracija.

Filmas tampa priežastimi galvoti žodžius. Tačiau jie glaudžiasi vienas prie kito vangiai. Matau juos atskirus, kaip paukščius, ištįsusiame, aukštame danguje. Jie tarsi juodi taškai arba atviros ertmės – įžiūrimi smarkiai prisimerkus. Nepasiekiami, bet esantys. Pavargę keliauti, nešti prasmes. Dykumėjantys – esantys nekontroliuojamame procese. Atsiskirdami vienas nuo kito, pasiklysdami prasminiuose santykiuose, pamesdami pavidalus, žodžiai tampa laukiniais garsais – nepažįstamais klajūnais, dykumos smiltimis, kuriose nelieka pėdsakų.

Sekti paskui garsus publika gali stovėdama vietoje, priešais audiovizualinę instaliaciją „Dykumėjimas“. Projekcijoje šviečianti pikselinė saulė netikra savo šviesa supjausto grindis nuklojusį juodą dangalą. Pro jo atviras ertmes pasklinda abstraktūs garsai ir dangalas, rodosi, pradeda judėti. Žvilgsnis įsitempia, vaizdas pradeda lietis, norisi atsitraukti ir pasidairyti žodžių, kurie gražintų į realybę.

Tačiau jie išsibarstę. Todėl pradžioje – dėlioju užrašomus garsus mechaniškai, siekdama nubrėžti kryptį pasinaudoju autorės žodžių junginiais, pasilikusiais dvispalvėje erdvėje, ir jų faktūromis. Žinau, kur noriu save nuvesti, bet nenutuokiu, kur atsidursiu. Parodoje, kaip ir dykumoje, laikas nebematuojamas, o ir erdvė tampa realiai menama. Tik jos fragmentai, kaip būties liudytojai, atplyšta nuo begalybės ir sunkiai užkrenta ant realybės paviršių, pikselinės saulės užgultų, dėl to aštresnių: pabrėžtinai tobulų ir proporcingų.

Galimos jų jungtys su žodžiais išsiblaško minioje kiaurų siluetų, kuriuos autorė suguldė ant stalų. „Masačusetsas, Vašingtonas“ – mažo formato piešinių ciklas, kuriame pauzės tarp anoniminių figūrų žymimos spalvotomis geometriškomis organinio stiklo formomis. Figūros piešiniuose juda: priartėja ir nutolsta, stovi priešais ar nusigręžia, moja rankomis, tačiau žengia tolyn arba pailsta ir atsisėda. Keliaudami per vandenyną siluetai nenuspėjo sausros. Jiems nustojus eiti, jų ilgas kelias nesibaigė. Vieną veiksmą pakeitus kitu (kelionės dinamiką iškeitus į vangų stoviniavimą ar prisėdimą) – kinta erdvė, nes žvilgsnis ir mintys ramybės būsenoje sustoja.

Siluetai tarpusavyje nesikalba, nes juos atskiria skirtingos pauzės. Žiopčiodami į baltą tuštumą, kurioje yra uždaryti, jie prailgina dykumą savo gyvybėmis. Iškankinti saulės, nugula smėlynuose baltomis dėmėmis.

O žodžiai pasisavina jų vaizdą.  Lyg tirdami sausą erdvę, jie išsisklaido begalybėje – ištampytoje erdvėje ir neegzistuojančiame laike.

Inčiūraitė pastato jiems riboženklį – detalę iš praeities – filmą „Fragmentas, kaip priežodis“. 2014-aisiais metais sukurtas darbas nebeturi tęstinumo ateityje, nes rytojaus sąvoka dykumoje pavirsta miražu. Jis kaip svetimas kūnas ekspozicijoje – pažiręs į atskiras dalis, reflektuojantis realų pasaulį ir nejudantį dykumos peizažą pakeičiantis judančių vaizdų koliažu, paskui kurį nebespėja žodžiai.

Todėl jų ritmai, ieškodami atvirų ertmių pralįsti ir sugerti skirtingus kūrinių būvius, išsisklaido tarp trijų parodos sluoksnių. Jais autorė sukūrė menamas erdves publikai paklysti, atsidurti kaitrioje nežinioje ir nebemokant skaičiuoti laiko peržengti save (kaip įvaizdį) nuo savęs (tik žmogaus) skiriančias įsivaizduojamas ar tikras ribas. Tarp savęs kaip žmogaus, kuris turi erdves pasiklysti, ieškoti, rasti.

Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės