Kur moterys randa laiką?

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kaip arti ir kokia forma laikas egzistuoja mūsų gyvenime renkamės patys. Vieni glaudžia prie odos, laiko virš širdies, kiti nepatikliai dirsteli per atsargų atstumą (kaip į tą nepaliaujamai kintantį faktorių, paliekantį pėdsakus).

Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“. Jokių varvančių ar tystančių salvadoriškų laikrodžių, simboliškai menančių tirpstančią laiko tėkmę, nematyti. Nei švytuoklių ar ratu cirkuliuojančių rodyklių. Menininkių pasaulyje laikas vaizduojamas pause akimirkoje. Galbūt pavadinimui parinktas vietininko linksnis – laike – apvertė parodą ir jos koncepciją aukštyn kojomis atskirdamas nuo vardininko – laikas. Menininkių imta kalbėti ir tyrinėti ne kas yra laikas, ne ką jis reiškia, bet kur jis yra ar galbūt, kas yra jame (pastarieji svarstymai birinėja kaip ore vartomas smėlio laikrodis). O gal laikas iš esmės neturėtų būti linksniuojamas, nes būdamas reliatyvus gali egzistuoti tik erdvėje, kad jau priklauso vien nuo jos?

Spėlioju, ką vaizduoja menininkių abstrakčios erdvės, kuriose slepiasi sustabdytas (užfiksuotas drobėje, objektuose, ir net jei judantis – video instaliacijoje – tai vis tiek savotiškai sustabdytas laiko atkarpoje) laikas. Pirmiausia susidaro įspūdis, kad tos vietos arti vienatvės ir apleistos, kone dykynės. Šias nuojautas kursto darbuose naudojamas šaltas koloritas, veikėjų nebuvimas. Kuriama atmosfera primena dulksnoje skendinčias vietoves. Sakytumei, savotiška sostinės smogo (iš kur atvyko menininkės) ir uostamiesčio rūko (kur eksponuojama paroda) junginio interpretacija. Nors ir tarti, kad laikas apleistas, sunku, tačiau ar tik jis ir nebus vienišas? Nelytėtas ir nekalbintas istorijoje, vien savaime slenkantis, tačiau bent šioje parodoje pamatytas (net jei kiaurai, Antoine‘o de Saint-Exupery akiniais perregėtas: „Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma.“).

Ilgiau stebint darbus, autorių kūrybiniuose rezultatuose išryškėja bendras bruožas: priartinimas (zoom in). Pirmame plane ne moteriškos pajautos vietovaizdžiai įžiūrimi Lilijos Puipienės tapybos darbuose: tuščia (reaktyvinio?) lėktuvo pilotų kabina užtamsėjusių angarų fone; atvaizduojami kibirkščiuojantys kūrybinio impulso elektros iškrovos juodi botagai, asimiliuojantys Teslos elektrinius išradimus. Tačiau darbuose atsikartoja purpuro spalvos dominantė, įprasminanti moters pradą. Kontrastingai paveikslų paletėje išsiskirianti spalva lyg pabrėžia dailiosios lyties svarbą. Spalva gali užimti minimalią paveikslo dalį ir vis tik kalbėti įtaigiau nei bepilotis lėktuvas, reikia suprasti, kad ji nusako globėjišką prisilietimą, atspindi užuovėją.

O žvelgiant į Editos Rakauskaitės diptikus, galima svarstyti: tai priartintas moters aktas su šešėliais ar kalvos? Gal tai glotni, laiko dar nepaliesta, jauna oda? Ar vėjo, bangų raštu supustytas kopų smėlis? Čia abi aliuzijos jungiasi kaip vienuma – moters kūnas ir smėlio kalvos tolygūs draustiniui. Tai laikui pavaldūs objektai, todėl prisidėti prie jų kintamumo draudžiama. Ar čia neslypi retsykiais nekaltas moters susilaikymas riboti kūnišką kontaktą?

Kalbant apie nematomą paties laiko kūną, jei jo netapatiname su laikrodžiu, tuomet bandome suvokti kitais dirgikliais. Kaip įprasta, eksponatai parodoje rankomis neliečiami, tačiau Rakauskaitė savo vaizduojamas erdves apipynė muzikiniu fonu, dar viena neregima, neapčiuopiama, tačiau girdima dimensija. Forma, kurios neliečia žiūrovas, bet kuri liečia žiūrovą. Prisilietimas įvyksta kažkur giliai viduje – prie ausų būgnelių. Muzika įprasmina laiką, vaizduojamą erdvėje, suteikia jam pradžią ir pabaigą, tėkmės greitį: nuo adagio iki allegro.

Marijos Puipaitės eksponuojami objektai nutolsta nuo abstrakcijų – atpažįstama plaštaka nutrupėjusiais pirštais ir du tušti puodeliai. Lyg suakmenėję, pilkšvi objektai dvelkia šalčiu, atskirtimi, nors ir stengtasi lyginiu puodelių skaičiumi paneigti vienatvę. Laikas kiaurai persismelkęs kūnuose (ne tik šiuose, bet iš esmės – visuose), traukia juos lyg vakuumo vamzdžiu į priekį. Marija nebyliai kalbėdama savo darbais, rodos, pasakoja apie paskutinį laiko tiesės tašką – pabaigą (iš pradžių menininkės objektai – aksesuarai vaizduojami fotografijose ant gyvybingo kūno rausvame fone, paskui realybėje perkeliami ant šaltų atlietų kūno dalių). Gretindama gyvą ir negyvą kūnus, Marija primena, kad laiko pabaiga – tik iliuzija, nes jis beribis (ir visai ne dėl cikliškumo). Galbūt mąstančiam kūnui laikas pasibaigia, tačiau erdvei – ne. Fizinis pavidalas, apleistas šeimininko, toliau gyvena savo gyvenimą: nyksta. Nulūžinėja ne nagai, o pirštai. Juos apsaugo tik aksesuarai, būsiantys archeologinėmis iškasenomis, nors žiūrint iš nūdienos perspektyvos jie atrodo futuristiniai.

Atradę laiką abstrakčiose erdvėse ir kūnuose, bei įžvelgę turbūt chemines laiko reakcijas juose, atrandame dar vieną prizmę tirti vietininką Tai Raimos Drąsutytės video instaliacija. Judančiuose kadruose menininkė apjungia visą parodos kompoziciją. Lietimo judesio vaizdavimu parodos žiūrovas priartinamas prie anksčiau menininkių vaizduotų erdvių, tik iš šiek tiek atitraukto (zoom out) taško, užfiksuoto aukšta (HD), o ne išplaukusia, pikseliuota 144p raiška. Ir dar, ar ta ekrane vaizduojama ranka yra slaptas Marijos personažas?

Erdvė ir laikas yra du faktoriai, sudarantys pasaulį, kuriame egzistuojame, ir leidžiantys jam veikti, būti play mode. Be vieno ar kito – mūsų nebūtų. O ar nesusijusios vienos su kitomis menininkės galėtų egzistuoti vienoje, kolektyvinės parodos, erdvėje?

Paroda veikia „Klaipėdos galerijos“ filiale, mados ir verslo centro „Herkaus“ galerijoje, H. Manto 22, Klaipėda iki gruodžio 7 d.