7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sąmonė, pasąmonė ir archetipai

Kalbamės su „Pojūčių teatro“ kūrėja Karolina Žernyte

Daiva Šabasevičienė
Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Teatras
A. Žernytės nuotr.
A. Žernytės nuotr.

Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.

Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.

 

Kas Jums yra „Pojūčių teatras“?

„Pojūčių teatras“ kuria naujos formos spektaklius, kuriuose, be įprastų žiūrovų, dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame spektaklyje jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas ir pajuntama atmosfera. Pojūčių teatre „vaidinimas“ įgauna naują prasmę, nes veiksmas skirtas visiems žiūrovo pojūčiams. Taip pat „scena“ čia reiškia ne tik konkrečią fizinę vietą – ji persikelia į kiekvieno dalyvio sąmonę. Pojūčių teatras kūną paverčia scena, o vaidinimą – stipria akimirkos patirtimi. Aktorius čia yra atsidavęs pojūčių gidas, todėl spektaklio erdvė tampa empatiška visiems – ir matantiems, ir nematantiems.

 

Kurdama spektaklį Jūs remiatės pagrindine Carlo Gustavo Jungo mintimi: „Sapnas yra teatras, kuriame sapnuotojas yra ir scena, ir aktorius, ir žiūrovas, ir sufleris, ir scenografas, ir režisierius, ir kritikas.“ Kaip realiai tai atsispindi „Pirmapradyje“?

Šiame pojūčių spektaklyje jusliškai išgyvenamos situacijos ir atmosferos atsiranda ir išnyksta be racionalaus paaiškinimo. Tokia patirtis yra panaši į sapno patirtį, nes veikia pagal „nerealumo“ logiką. Žiūrovas gali fiziškai išreikšti savo vidines būsenas, naudodamas įvairius objektus, medžiagas ir aktorius kaip priemones. Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus yra pagrindinis spektaklio įkvėpimo šaltinis. Pasak Jungo, archetipiniai (kolektyviniai) pasąmonės vaizdiniai stipriausiai reiškiasi per sapnus. Kūrybinės komandos tikslas yra sukurti erdvę, atmosferą ir sąlygas žiūrovui susidurti su kitokiu savimi spektaklyje, kaip kolektyviniame sapne, ir kartu tą sapną pačiam kurti.

 

Ar domitės analitine psichoterapija?

Taip. Visų pirma, man įdomi archetipų teorija. Jau anksčiau, kurdama kitus spektaklius, buvau arti to, tik pati dar nežinojau. Aišku, kiekvienas režisierius, kiekvienas menininkas kuria naudodamas archetipus, tuo labiau kad jų pilna aplinkui, bet niekada negalvojau pasigilinti konkrečiai į šią sritį, į Jungo teritoriją. Sapnų archetipai – bendri archetipai. Anksčiau daugiau gilinausi į lietuvių mitologijos archetipus. Vėliau atsekiau, kad mūsų tautos archetipai sutampa su kitų tautų archetipais. Spektaklio dramaturgas Jaunius Pisaravičius pasiūlė nerti būtent į archetipų pasaulį, ne per pasaką, ne per svetimą istoriją, bet per visiškai neapibrėžtą, labai plačią archetipų zoną. Todėl neišvengiamai pradėjome domėtis ir terapija.

 

Dažnai pojūčių teatras lyginamas su tam tikra terapijos sesija. Įdomu pažinti, kaip tai veikia. Kaip šiuos dalykus traktuoja mokslininkai, koks visų priemonių poveikis?

Galima sakyti, ėjome nuo praktikos į teoriją, ne atvirkščiai. Nesame mokslininkai ar psichoterapeutai, o jutimines priemones analizuojame per meną arba edukaciją. Pavyzdžiui, kaip prisilietimu sukelti pasitikėjimą arba išprovokuoti judesį. Poveikis būna įvairus, bet dažniausiai įspūdį sukelia tai, kaip giliai spektaklio dalyviai panyra į save. Po spektaklio visada turi praeiti laiko, kaip bundant iš sapno, kad galėtum pasakyti, kas įvyko.

 

Kuo ypatinga Jungo analitinė psichologija?

Daugeliui Jungas asocijuojasi su sapnais, su pasąmone, su nežinoma zona. Tai yra tie dalykai, kurie juntami atėjus į teatrą. Jungas būtent tai ir tyrinėjo. Kodėl mus tam tikri dalykai veikia būtent taip? Kodėl scenoje, įdėjus į sapną savo viziją, daugybė žiūrovų patiria tą patį, ką patyrė ir kūrėjas? Kaip tai gali įvykti, kas ta kolektyvinė pasąmonė? Ar ji tikrai veikia visus? Siekiu, kad žiūrovas po spektaklio išeitų ne su mintimi, kad „buvo gražu“, bet su mintimi, kodėl jį tai paveikė. Labai svarbu, kad žmonės išmoktų ne tik į teatrą, bet ir į pasaulį žvelgti per savo potyrius, svarbu ne prisitaikyti, bet nuolat analizuoti.

 

Kodėl Jungo sekėjai, tiksliau, Jungo institutas Ciuriche, teatre neleidžia naudoti nei piešinių iš „Raudonosios knygos“ („The Red Book“), nei ištraukų?

Šios knygos Lietuvoje dar nėra. Išleisti ją – gana nauja idėja ir pasaulyje. Kiek žinau, Jungas nebuvo pats dėl to apsisprendęs. Jungo psichoanalizė nėra tiek pripažinta, nėra tapusi tokia žinoma kaip, pavyzdžiui, Sigmundo Freudo teorijos. Jungas dažniau prisimenamas nagrinėjant mistinius elementus ar panašiai. Gal dėl to juo iki galo nepasitikima. Todėl Jungo sekėjai labai jautriai reaguoja į visą Jungo medžiagą, jo asmeninę išpažintį. Tai ir yra „Raudonoji knyga“. Daug kas jį cituoja, o sapnus analizuoja mėgėjiškuose kontekstuose. Jeigu rašoma, kad „remiamės Jungo metodais“, tai dar nieko nereiškia.

Susitikimas su archetipu yra labai stiprus jausmas, kurį patiria žmonės vizijose, sapnuose ir kartais iš to nebegrįžta atgal. Tai gana pavojinga. Šie potyriai – išbandymas pasąmonei. Bet kiekvienas žmogus turi individualius „apsaugos mechanizmus“. Jeigu tie „mechanizmai“ stipresni, tai išprovokuoti žmogaus reakciją, jo emocijas sunkiau, jeigu jie stiprūs ir lankstūs, vadinasi, jis pasiduos siūlomam veiksmui, ir šis procesas jam nepakenks. Aišku, mes taip pat ieškome, kaip padaryti, kad neišgąsdintume žmogaus, neišprovokuotume jo per daug. Mes nesame psichoterapeutai ir jais neapsimetame. Mums tiesiog smalsu.

 

Jungas rašo, kad jam nepaprastai įdomūs „šventieji ritualai“, apeigos, iniciacijos... Tai rūpi ir teatrui.

Mes nuolat ieškome teatro formų ir ritualų. Einame vis toliau nuo teatro įprastine jo suvokimo prasme, bet vis arčiau tos pirmapradės teatro formos, kur nėra aiškios ribos tarp žiūrovo-dalyvio ir vedlio-šamano. Mes ne šamanai, esantys dėmesio centre, mes į dėmesio centrą įtraukiame patį dalyvį. Dėl to Jungas mums labai tinka. Gal mes ieškome kiek šiuolaikiškesnio ritualo. Svarbu, kad nebūtų sunku jame būti: kad jis nebūtų išaukštintas, įšventintas. Svarbu, kad žiūrovas pajustų vienybę, bendrumą ir nesijaustų nejaukiai ar per daug pakylėtai. Jungas domėjosi alchemikų darbais, šventais ritualais, kurie šiandien mums nėra taip paprastai suvokiami, nėra tokie priimtini.

 

Kokios užduotys teko dramaturgui Jauniui Pisaravičiui, dailininkei Šarūnei Pečiukonytei?

„Pirmapradyje“ dramaturgo vaidmuo yra daugiau ne tekstų rašymas, o bendros linijos kūrimas, bet ta linija taip pat daugiau ne dramaturginė, o jutiminė: svarbu, iš ko į kur mes einame.

Jaunius Pisaravičius baigęs filosofiją, o prieš tai kurį laiką studijavo ir psichologiją, todėl jam ši tema itin įdomi. Mūsų visai komandai įdomu tyrinėti žmogų. Anksčiau tyrinėjome žmogaus prisiminimų lauką, o dabar „einame“ dar giliau. Jauniaus užduotis – išlaikyti „siūlą“, kuris vos užčiuopiamas, bet tęsiasi per klausimus, kuriuos užduodame žiūrovui. Mes juk negalime atsakyti, kaip jausis vienas ar kitas žmogus, apsivilkęs senovinį kostiumą. Negalime jo priversti jaustis vienaip ar kitaip, galime iškelti klausimus.

O Šarūnė Pečiukonytė tikrai nėra tradicinė scenografė, paišanti eskizus, o vėliau prižiūrinti jų įgyvendinimo procesą. Ji daugiau ieško jutiminių medžiagų ir objektų, faktūrų, daiktų, kurie skamba, kostiumų, kurie netrukdo, nečeža, batų, kurie nekaukši... Viskas kuriama kiek kitaip, bet, aišku, turi būti ir bendras vaizdas. Mano siekis – „pasiimti“ tai, ką pati erdvė duoda, ir pakreipti tai kiek įmanoma natūraliau. Šarūnė po studijų Lietuvoje dar mokėsi Suomijoje. Ji įpratusi dirbti europietišku principu: kūryba bendra, taigi visi komandos nariai turi dalyvauti visose repeticijose ir nuolat ką nors siūlyti. Ji padėjo įsikurti erdvėse, kad jos labiau atskleistų konkrečiam pastatymui pasirinktą archetipą. Savo mintį siekiame įgyvendinti labai tiksliomis detalėmis.

 

Kurdami „Pirmapradį“ konsultavotės su psichologu, kvapų žinovu. Kokio pobūdžio buvo konsultacijos, kas Jums labiausiai rūpėjo?

Visada statydama spektaklį ieškau gerų specialistų konsultacijoms, nes įdomu pačiai mokytis. Statydama spektaklius mėgstu dirbti su komanda kaip su lygiaverčiais kūrėjais. Aktoriai taip pat šiame teatre labai daug kuria. Spektakliai gimsta iš bendros patirties. Kvapų konsultantė Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė pati yra studijavusi jungistinę psichologiją. Ji yra įkūrusi kvapų tyrinėjimo grupę. Šie tyrimai – labai gilus mokslas.

Nors kai kurie faktai ir neapčiuopiami, dalis jų – universalūs. Pavyzdžiui, yra kvapų, kurie žmones veikia skirtingai, bet yra ir universalių kvapų, kurie ramina, tonizuoja. Yra labai subtilių kvapų, kurie labai panašūs, nors veikia skirtingai. Egzistuoja įvairios kvapų formos. Vieni kvapai greitai išgaruoja, greitai pakyla ir išsisklaido, kitų gali iš karto nepajausti, bet jie išlieka daug ilgiau. Naujajame spektaklyje kvapų mes ieškome pagal erdves. Pavyzdžiui, rūsys. Jame galime pabrėžti tamsą, drėgmę, o gal mes norime tai pakeisti subtiliu gamtos kvapu. Mums svarbu iš daugelio variantų atsirinkti tinkamiausią, paveikiausią.

 

Kodėl apskritai pasukote netradicinio teatro link? Rimtų menininkų siaubui, populiarėja tarpdisciplininiai menai. Jūsų tikslai kiek kitokie: jūs sąmoningai atsisakote tradicinių formų, o kurdami ieškote to, ko neįmanoma pasiekti tik tradiciniame teatre. Koks tai procesas?

Man svarbus žiūrovas. Tradiciniame teatre neįmanoma prie jo prieiti pakankamai arti. Jeigu žiūrovas nuolat eina į teatrą ir jam įdomu gilintis, jo nebūtina čiupinėti, bet tokių vis mažėja. Nuolat ieškau būdų, kaip sudominti žmogų, net jeigu visų įvaizdžių jis iki galo ir nesupranta.

Nesurepetuotos žmogaus reakcijos – pačios brangiausios. Visada siekiau daryti, kas man pačiai įdomu, o ne tai, kas „normiškai“ nustatyta. Su savo trupe mes nuolat ginčijamės vienu ar kitu klausimu: tai – teatras ar ne teatras. „Pirmapradis“ nėra performansas dėl to, kad čia egzistuoja konkreti istorija, veiksmas, linija, kuri veda žmogų nuo atsipalaidavimo iki nežinios, nejaukumo, į tam tikrą ekstazę ar pan. Tai yra kelias, kuriuo nenukeliausi vien skaitydamas ar žiūrėdamas į tapybos darbą.

 

Lietuvių žiūrovai nemėgsta, kai teatre naikinama „ketvirta siena“. Ką Jums reiškia toji „siena“?

Tiesiog ieškau būdų bendrauti spektaklio metu. Iš pradžių mes net neįsivaizdavome, kad bus stebintis žiūrovas: atrodė, visi bus užsimerkę arba akli. Kai atsirado stebėtojas, kurį kadaise pasiūlė Algirdas Latėnas, pamažu supratome, kad tiems žmonėms vien žiūrėti nebepakanka, jie nors truputėlį norėtų kažką gauti. Užtenka mažiausio prisilietimo arba kvapo, ir jiems jau daug įdomiau. Tuomet atsiranda bendrumas su tuo žmogumi, kuris yra scenoje, ypač jeigu tai aklas žmogus, niekada neturėjęs ryšio su matančiais, arba matantis, kuris niekada nesusidūrė su aklaisiais. Šis susitikimas – didelė dovana. Mūsų teatre viskas gimsta natūraliai. Net ir priemones mes dažniausiai naudojame natūralias.

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

A. Žernytės nuotr.
A. Žernytės nuotr.