7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Truputis nostalgijos

„Džiaze tik merginos“ pabaigoje nuskambėjusi frazė „Kiekvienas turi savo trūkumų“ („Nobody’s perfect“) neatsiejama nuo Billy Wilderio. Ji iškalta ir ant režisieriaus antkapio. Wilderio filmai jau seniai tapo Holivudo klasika, prie jų nuolat grįžtama. LRT kultūra (7 d. 21 val., LRT, 8 d. 23.10) siūlo prisiminti vieną paskutinių režisieriaus filmų. Tai 1974 m. pasirodžiusi komedija „Titulinis puslapis“. Filmo herojai – du Čikagos žurnalistai, kuriuos suvaidino mėgstamas režisieriaus duetas Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau. Vienas jų nori vesti ir palikti dienraštį, kitas – vyriausiasis redaktorius – nesirengia skirtis su darbuotoju.

„Titulinis puslapis“ – garsios screwball comedy, Howardo Hawkso „Jo mergina Penktadienis“ (1940) perdirbinys. Biografei Charlotte Chandler Wilderis yra prisipažinęs: „Esu prieš perdirbinius, nes jei filmas yra geras, nereikia jo perdirbinėti, o jei blogas, kokia prasmė?“ ir pridūręs, kad „Titulinis puslapis“ – ne iš tų filmų, kuriais jis didžiuojasi.

Gimtadienio žaidimas

„Kada subręsta vandens malūną sukantis mulas? Vandens malūną sukantis mulas subręsta tada, kai jis išmoksta eiti ratu ir nustoja priešintis. Bet tikroji jo branda prasideda kur kas vėliau, kai mulas išėjęs į pensiją suka ir suka ratus po savo pievelę savo malonumui... “ Tai vieno iš personažų – Viktorijos (vaidina Greta Kazlauskaitė) – citata, vienas iš pasakojimų, išvadų, kurių gausu režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklyje „Nekrozė”. Spektaklyje, kaip ir kituose Apeirono teatro darbuose, režisierės ryžtasi imtis sudėtingo, nevientiso, painaus sceninio teksto kūrimo.

Filmas yra filmas

Vilniuje įsikūrusi kino mokykla „Youngblood“, rengianti edukacinius režisūros, scenarijaus ir vaidybos kursus jaunimui bei kino teorijos kursus suaugusiems, pradėjo susitikimų ciklą. Jų tikslas – supažindinti studentus su skirtingais kino kūrimo aspektais.

 

Pirmame susitikime Andrius Blaževičius ir aktorius Marius Repšys prisiminė bendradarbiavimo pradžią – trumpo metražo filmus „Vytautas“, „Bergenas“ ir šiais metais pasirodysiančio pilnametražio „Šventasis“ filmavimą. Filmas bus rodomas festivalyje „Kino pavasaris“ ir 2017 m. rudenį pasirodys Lietuvos kino teatruose.

 

Kartu pradėję dirbti dar besimokydami LMTA, Blaževičius ir Repšys dalijosi mintimis apie režisieriaus ir aktoriaus santykius. Pateikiame susitikimo fragmentus.

Sienos (ale)

Per Eglės Ridikaitės parodos atidarymą juokavom, kad 2016-ieji buvo grindų metai, bent jau „Titanikui“. Pirmo aukšto sales betonu užliejo Eglė Grėbliauskaitė, antrame liko tos pačios plytelės, bet oi kaip jos pasikeitė, kai Ridikaitė ant sienų iškabino Vilniaus grindis (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Žinoma, ne pačias grindis, o jas vaizduojančias drobes. Ir ne bet kokias, o gražias arba, kaip pati Eglė įvardijo parodos pavadinime, „kultūringas“ grindis, laiptinėse išklotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tuomet kaip tik ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. Jos buvo ir antikinės Romos prisiminimas, ir modernizacijos pasekmė.

Apie tai galima pasiskaityti Dalios Klajumienės knygoje „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (VDA, 2015). Mokslininkė ir menininkė vaikščiojo po laiptines tuo pat metu, dalijosi radiniais. Knygoje grindų skyrius – paskutinis. Kaip pripažįsta knygos autorė, grindis iki šiol mažai kam rūpėjo tyrinėti, nors kaip tik jos dažnai nulemdavo ir kitus puošybos elementus. Iš tiesų grožėdamiesi pastatais žiūrime į viršų, akimis iščiupinėjame langų formas ir stiuko lipdinius, įsimename siluetus, o į grindis užmetame akį tik tada, kai reikia nusivalyti kojas, ar už ko nors užkliuvę. Beje, Klajumienės knygoje radau šiuo požiūriu intriguojančią citatą – XIX a. prancūzų menotyrininko Henry Havardo rekomendacijas renkantis grindų ornamentiką: „Pagaliau, sveikas protas reikalauja, kad [grindų] piešinys būtų plokščias, tai yra, kad atrodytų kaip vientisas paviršius, o ne imituotų kubus arba iškilimus, kaip kartais nutinka. Iš tiesų, nėra nieko nemalonesnio, kaip statyti koją ant akivaizdžių nelygumų, kurie jus sužeistų, ir jūs rizikuotumėte parkristi, nors jie [nelygumai] tebūtų nevykęs ir kvailas melas.“ (p. 531) Taigi net puošniausios grindys turi būti padarytos taip, kad galėtum eiti į jas nekreipdamas dėmesio. Ir vis dėlto...

Skirtingos bendrybės

Franzo Kafkos apsakymo „Bado meistras“ („Ein Hungerkünstler“) herojus gyveno laikais, kai ilgą laiką narve badaujantį žmogų už pinigus galėdavo stebėti publika. Ji vargu ar pagalvodavo apie tai, kad badavimui atsidavęs asmuo tą priima kaip natūralų dalyką, be kurio jo gyvenimas netektų prasmės. Taip šiuo ironišku tekstu teigiama, jog meno adresatui sunku arba ir neįmanoma suvokti kūrybai atsidavusio žmogaus tikrųjų dingsčių.

 

Kažkurioje „Bado meistrui“ (spektakliui pagal bene paskutinį Franzo Kafkos apsakymą) skirtoje recenzijoje perskaičiau, jog jį pažiūrėjus norisi galvoti apie daug dalykų, kurie su juo lyg ir nesusiję. „Vakarienė paruošta!“ Negi jau? Kaip tos dienos trumpėja... Pone Bulgakovai, girdėjot? Dar vakar grįždamas namo šitaip ir panašiai fantazuodamas stebėjausi Viktorijos Kuodytės gebėjimu tapti ir „bado meistru“, ir prieš tris dienas mano trečią kartą žiūrėtos (eisiu ir ketvirtą) „Didvyrių aikštės“ Ana – tokiais tarsi viskuo skirtingais personažais. Dabar, gal įspūdžiams praeities link pakrutėjus, tariuosi apčiuopęs Anos ir Meistro bendrą bruožą – tvirtybę, kurios nesuvaidinsi, nors tai (irgi anot recenzijos) tik aktorės virtuoziškumas, rodantis skirtingas jos artistinių galių apraiškas. O gal, pagalvojau, dar ir žodžius pranokstančių dialogų su Krystianu Lupa ir Eimuntu Nekrošiumi atgarsius?

Pippo Ciorra: Architektūros kuravimas kaip teorijos forma

Kuomet architektūros vertės ir vertinimo klausimai okupuoja dienraščių antraštes, kuomet architektūrą imame nagrinėti kaip kultūros reiškinį ir ieškome jos analizės įrankių, į Vilnių skaityti paskaitos Architektūros (aktualijų) fonde apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį atyksta garsus Italijos architektūros kritikas Giuseppe (Pippo) Ciorra. Pokalbio su Pippo Ciorra metu bus galima išgirsti jo įžvalgas apie svarbiausias pasaulinės architektūros aktualijas bei atsakymus į klausimus – kaip ir kodėl kinta architektūros kuravimo forma bei turinys, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis kuratorius, transformaciją išgyvenančios ”ekonominės architektūros“ rinkos, akivaizdoje?

Pokalbis anglų kalba vyks 2017 m. sausio 11 dieną, trečiadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje. Pokalbio pradžia 20.00 val. Renginys nemokamas.

Nugalėtojų paroda

Talino grafikos trienalė pirmą kartą surengta 1968 m. kaip bendra Estijos, Lietuvos ir Latvijos paroda – trijų nacionalinių dalių svarba nesumenko ištisus keturis dešimtmečius. Trienalė įvyko praėjus dvejiems metams po Krokuvos bienalės, ir šių dviejų renginių ryšys išliko iki XX a. pabaigos. Pirmoji paroda Taline buvo pavadinta „Modernybė ir grafikos forma“, tačiau šis pažangos siekį išreiškiantis pavadinimas iš tikrųjų buvo veikiau puošybos detalė. Paskui buvo ilga pertrauka, ir tik 1992-ųjų trienalė bei nuo 1998 m. rengtos parodos pradėjo su konkrečia tema siejamo pavadinimo tradiciją. Pasak Estijos meno kritikų, pirmosios sovietmečio trienalės buvo ieškojimų ir augimo etapas.

Dalyvaujančių šalių grafikos mokyklų ir jų lygio skirtumai išryškėjo jau per pirmąją trienalę, vis dėlto jos atgarsiai apsiribojo spontaniškais nuomonių susidūrimais. Tačiau jau 1972-aisiais vykusioje 2-ojoje trienalėje estų kritikai atkreipė dėmesį į Baltijos šalių grafikos mokyklų skirtybes. Iš to meto spaudos gerai matyti, kaip buvo traktuojamas šis klausimas. Polemiką tarp dalyvių kurstė perdėtas Estijos grafikų domėjimasis techniniu tobulumu ir „simbolio idėjos įtakojama vizualia raiška, aiškumo stokojančiais, sudėtingais grafiniais vaizdais“. Estijos kritikų ginamiems vaizdams ir metaforoms netrūko išmonės, jais buvo siekiama perteikti įvairius žmogiškosios patirties nulemtus požiūrius.

„Kultūriniai pasireiškimai“ turi tęstis

Kelias savaites vos pūškuojančiu Londono metro važinėjau į Noting Hilą. Čia 2016 m. lapkričio 5 – gruodžio 10 d. vyko Baltijos muzikos festivalio koncertai. Jų buvo aštuoni, taigi aštuonios kelionės iš rytų į vakarų Londoną, arba, kaip sakytų londoniečiai, „iš Rytų į Vakarus“. Šiandien dar kartą kartoju šią kelionę, kad ramiai atsisėdusi Noting Hilo kavinėje pasidalinčiau savo įspūdžiais.

 

Žodis „ramiai“ Noting Hilui netinka. Žymusis antikvarinių dirbinių turgus Portobello gatvėje bei populiaraus filmo „Noting Hilas“ filmavimo vietos traukte trauke turistus. Vasarą čia vyksta Noting Hilo karnavalas – milijoną lankytojų sutraukiantis gatvės festivalis, kurio metu vietiniai gyventojai užkala savo namų langus ir išvažiuoja. Įsitaisiusi itališkoje kavinėje įsijungiu kompiuterį. Jame atsiverčiu 1948 m. laikraščio „Žiburiai“ kopiją. Ten spausdinamas Vlado Jakubėno rašinys „Su lietuvių solistais po Angliją“. Pirmojo sakinio gale Jakubėnas riebiu šauktuku trimituoja, jog pabaltijiečių menininkai iš karo pabėgėlių stovyklos Vokietijoje atvyko koncertuoti į Londoną! Įvardija ir koncertų organizatorių – Baltų tarybą Didžiojoje Britanijoje. Vėliau tęsia: „Galbūt pagaliau pasaulis pradės atkreipti dėmesį į mus ir ims žiūrėti ne tik kaip į pigią raumenų jėgą, bet domėtis ir mūsų kultūriniais pasireiškimais?“

Sveiki atvykę į tikrovės dykumą

1928 m. pasirodęs Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“ – unikalus porevoliucinės Rusijos, išgyvenančios audringus socialinius pokyčius, dokumentas. Romanas sulaukė ne vienos ekranizacijos, pirmąkart į ekraną buvo perkeltas dar 1933-iaisiais: bendros čekų ir lenkų gamybos filmą sukūrė Martinas Fričas ir Michalas Waszynskis. 2004 m. „Dvylikos kėdžių“ ėmėsi vokiečių kino režisierė Ulrike Ottinger, teigdama, kad ši knyga vėl įgijo aktualumo ir gali būti suprasta kaip buvusių Sovietų Sąjungos šalių dabartinės būklės alegorija. Regis, šios klasikinės knygos aktualumą pajuto ir televizijos laidų vedėjas, komikas, muzikantas, politikas ir kitų sričių veikėjas Algis Ramanauskas-Greitai.

 

Algio Ramanausko filmą „12 kėdžių“ (Lietuva, 2016) sunku vertinti kaip savarankišką kino atvejį. Jei nebūčiau skaičiusi Ilfo ir Petrovo knygos ar mačiusi kultinės Leonido Gaidajaus komedijos, sunkiai suprasčiau, kas ir kodėl vyksta kino ekrane. Šiuo romano žinomumu ir populiarumu Ramanauskas bei filmo reklaminė kampanija atvirai ir manipuliuoja. Esu įsitikinusi, kad tai paveiks poros savaitgalių ar galų gale mėnesio kino teatrų lankomumo statistiką, bet kaip intelektualinis ar kinematografinis produktas ši Ramanausko versija, atvirai sakant, yra visiškas niekalas. Tačiau ji irgi gali pasiūlyti nemažai peno sociologams arba bent jau iliustruoti jų samprotavimus apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos psichologinę būklę.

Praaugusi save ir išsikerojusi

Panevėžio tarptautiniai keramikos simpoziumai pradėti rengti 1989 metais. Iki 2002-ųjų jie vyko kasmet, vėliau – kas dvejus metus. Kiekvieno simpoziumo kataloge skaičiai vis didėja. Dabar, įvykus 21 simpoziumui, kolekciją sudaro daugiau nei 600 kūrinių, sukurtų 163 menininkų iš 35 valstybių. Nuo pat pirmųjų simpoziumų, sparčiai kaupiantis kolekcijai, planuota statyti atskirą pastatą nuolatinei keramikos ekspozicijai. Šnekant kiek sarkastiškai, vietoje bent jau kokio 20-mečio, praėjusių metų gruodį šventėme pirmąjį pagaliau atidaryto Keramikos paviljono gimtadienį. Šia svarbia, nors ir maža proga norisi bent trumpai apžvelgti esamą kolekciją ir pristatyti naujus kūrinius.

 

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų techninė bazė (tvirtas šamoto molis, didžiulė krosnis, aukšta degimo temperatūra ir kt.) traukte traukė keramikos pasaulyje garsias užsienio pavardes (Philipas Cornelius, Makoto Hatori, Giancarlo Scapinas ir daugelis kitų) ir geriau ar mažiau žinomus lietuvius. Kolekcijoje galime pamatyti keramikų Audriaus Janušonio, Hilberto Jatkevičiaus Arūno Gedmino kūrybinio kelio pradžią. Janušonis, dalyvavęs simpoziume 1996, 2002 ir 2014 m., sukūrė visiškai skirtingos stilistikos darbų. Jo „Fontanų“ serija (1996) pasižymi architektūriškumu, dideliais gabaritais, natūralistiškomis formomis. Tik lengvas ironijos prieskonis leidžia suprasti, jog kūriniai „Pašerk papūgą“ (2014) ar „Ji taip ir nesuprato, tai buvo didelis priekalas ar mažas arklys“ (2014) sukurti to paties keramiko. Vėlesni kupini ironijos, kurią sustiprina pasitelktos ready-made detalės.

PUSLAPIS
IŠ
1003