7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Truputis nostalgijos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 1 (1195), 2017-01-06
Kinas
„Titulinis puslapis“
„Titulinis puslapis“

„Džiaze tik merginos“ pabaigoje nuskambėjusi frazė „Kiekvienas turi savo trūkumų“ („Nobody’s perfect“) neatsiejama nuo Billy Wilderio. Ji iškalta ir ant režisieriaus antkapio. Wilderio filmai jau seniai tapo Holivudo klasika, prie jų nuolat grįžtama. LRT kultūra (7 d. 21 val., LRT, 8 d. 23.10) siūlo prisiminti vieną paskutinių režisieriaus filmų. Tai 1974 m. pasirodžiusi komedija „Titulinis puslapis“. Filmo herojai – du Čikagos žurnalistai, kuriuos suvaidino mėgstamas režisieriaus duetas Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau. Vienas jų nori vesti ir palikti dienraštį, kitas – vyriausiasis redaktorius – nesirengia skirtis su darbuotoju.

„Titulinis puslapis“ – garsios screwball comedy, Howardo Hawkso „Jo mergina Penktadienis“ (1940) perdirbinys. Biografei Charlotte Chandler Wilderis yra prisipažinęs: „Esu prieš perdirbinius, nes jei filmas yra geras, nereikia jo perdirbinėti, o jei blogas, kokia prasmė?“ ir pridūręs, kad „Titulinis puslapis“ – ne iš tų filmų, kuriais jis didžiuojasi.

 

Rono Howardo 1994 m. filmo „Laikraštis“ (LRT, šįvakar, 6 d. 21 val.) veiksmas rodo dvidešimt keturias Niujorko dienraščio redaktoriaus Henrio (Michael Keaton) gyvenimo valandas, kai jis bando užkirsti kelią sensacingam straipsniui apie žmogžudystę, kaltinančiam du jaunus afroamerikiečius, kurie iš tikrųjų nėra žmogžudžiai.

 

Bijau, šis filmas sužadins nostalgiją, nes per tuos keliasdešimt metų nuo jo pasirodymo iš esmės pasikeitė požiūris į žiniasklaidą. Nuomonę formuoja nebe ji, o įvairūs tinklalapiai, „Facebook“ ir pan., kuriais lengva manipuliuoti ar skleisti nepatikrintą informaciją arba tai, ką politkorektiškai kažkodėl vadiname „posttiesa“, o ne paprasčiau melu.

 

Be abejo, „Laikraštis“ – iš tų filmų, kuriuos galima vadinti „gamybiniais“. Juose rodomas kokia nors veikla užsiimančio kolektyvo gyvenimas, neapeinant ir to kolektyvo narių asmeninių santykių. Frederico Schoendoerfferio 2004 m. filmas „Slaptieji agentai“ (LNK, 9 d. 22.15) – savaip taip pat gamybinis. Jo veikėjai – grupė specialiųjų agentų, kuriuos prancūzų vyriausybė siunčia atlikti ypatingos užduoties – sunaikinti laivą, gabenantį į Angolą kontrabandinius ginklus. Laivo šeimininkas – Šveicarijoje įsikūręs turtuolis verslininkas, išeivis iš Baltijos šalių. Filme vaidina Vincent’as Casselis, Monica Belluci, Charles’is Berlingas, André Dussollier. Kartu su režisieriumi jie bando atsikratyti Holivudo suformuotų panašaus pobūdžio filmų stereotipų ir grįžti prie Jeano-Pierre’o Melville’io intelektualaus kriminalinio kino tradicijos, nors abejoju, ar tai pavyko.

 

2012 m. „Oskaruose“ triumfavęs Beno Afflecko filmas „Operacija „Argo“ (LNK, 8 d. 22.30) grįžo prie 8-ojo dešimtmečio JAV politinio trilerio tradicijų. Affleckas filme atkūrė sėkmingą CŽV misiją, kuri jau įėjo į istoriją. Kai po 1979-ųjų revoliucijos Irane įkaitais tapo JAV ambasados darbuotojai, šešiems iš jų pavyko rasti prieglobstį Kanados pasiuntinio namuose. Tačiau ilgai ten likti pavojinga, todėl CŽV agentas Tonis (pats Affleckas) pasiūlo rizikingą amerikiečių evakuacijos planą. Amerikiečiai apsimes filmavimo grupės nariais, Irane ieškančiais įspūdingos „natūros“ mokslinės fantastikos filmui „Argo“. Kad viskas atrodytų kuo įtikinamiau, net įkuriama kino studija, užsiimsianti filmo gamyba. Tačiau reikia įtikinti ir besislapstančius amerikiečius, kad pabėgti iš Irano įmanoma.

 

Affleckas vaidina tikrą amerikiečių didvyrį, todėl nuolat pabrėžia, kokia atsakomybė gula ant jo veikėjo pečių. Kita vertus, tokia patriotiško filmo idėja, kokią įkūnijo „Operacija „Argo“, man regis, daug įtikinamesnė už įvairių tautos kančių demonstravimą, kuris mūsų laukia lietuviškuose filmuose jau visai netrukus.

 

Jei nusibodo iš televizoriaus ekrano sklindanti skurdi patriotinė retorika, kurią, pavyzdžiui, nuolat demonstruoja čia, regis, apsigyvenęs seimūnas Laurynas Kasčiūnas, pasižiūrėkite Jameso Ivory filmą „Auksinė taurė“ (LRT, 11 d. 22.50).

 

Amerikiečių rašytojas Henry Jamesas savo knygose teigė, kad gera proza turi priminti išsilavinusių žmonių pokalbį. Rašytojas laikė „Auksinę taurę“ savo geriausiu romanu. Jis parašytas paskutiniu Jameso kūrybos laikotarpiu, kai jam buvo prikabinta sudėtingo autoriaus etiketė, mat vėlyvuosiuose kūriniuose jau matyti sąmonės srauto koncepcija, kurią po dvidešimties metų „Ulise“ įgyvendino Jamesas Joyce’as.

 

„Auksinės taurės“ veikėjas italų kunigaikštis Amerigo atvyksta į Londoną. Jis greit patenka į salonus, pasineria į meilės intrigas, pradeda daryti karjerą, nori vesti amerikiečių magnato milijardieriaus bei kolekcionieriaus Ververio dukterį, nors myli neturtingą Šarlotę, ir svajoja restauruoti šeimos pilį. Jam būdinga tas pats, kas ir daugumai Jameso herojų, – balansavimas ties riba.

 

Amerikietį Ivory išgarsino Henry Jameso, Edwardo M. Forsterio, Kazuo Ishiguro romanų ekranizacijos – elegiški filmai apie aristokratus, jų vertybes, papročius ir susidūrimą su turtingais amerikiečiais. Režisieriaus filmams būdingas akademizmas pasireiškia įspūdingomis, stilingomis mizanscenomis, tiksliai atkurta epocha („Auksinėje taurėje“ stulbina atkurtas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Londono materialusis pasaulis), puikiu aktorių ansambliu – vaidina Uma Thurman, Kate Beckinsale, Jeremy Northamas, Nickas Nolte. Ivory net buvo pašiepiamas, esą stengiasi būti britiškesnis už pačius anglus.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Titulinis puslapis“
„Titulinis puslapis“
„Laikraštis“
„Laikraštis“
„Slaptieji agentai“
„Slaptieji agentai“
„Operacija „Argo“
„Operacija „Argo“
„Auksinė taurė“
„Auksinė taurė“