Sienos (ale)

Per Eglės Ridikaitės parodos atidarymą juokavom, kad 2016-ieji buvo grindų metai, bent jau „Titanikui“. Pirmo aukšto sales betonu užliejo Eglė Grėbliauskaitė, antrame liko tos pačios plytelės, bet oi kaip jos pasikeitė, kai Ridikaitė ant sienų iškabino Vilniaus grindis (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Žinoma, ne pačias grindis, o jas vaizduojančias drobes. Ir ne bet kokias, o gražias arba, kaip pati Eglė įvardijo parodos pavadinime, „kultūringas“ grindis, laiptinėse išklotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tuomet kaip tik ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. Jos buvo ir antikinės Romos prisiminimas, ir modernizacijos pasekmė.

Apie tai galima pasiskaityti Dalios Klajumienės knygoje „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (VDA, 2015). Mokslininkė ir menininkė vaikščiojo po laiptines tuo pat metu, dalijosi radiniais. Knygoje grindų skyrius – paskutinis. Kaip pripažįsta knygos autorė, grindis iki šiol mažai kam rūpėjo tyrinėti, nors kaip tik jos dažnai nulemdavo ir kitus puošybos elementus. Iš tiesų grožėdamiesi pastatais žiūrime į viršų, akimis iščiupinėjame langų formas ir stiuko lipdinius, įsimename siluetus, o į grindis užmetame akį tik tada, kai reikia nusivalyti kojas, ar už ko nors užkliuvę. Beje, Klajumienės knygoje radau šiuo požiūriu intriguojančią citatą – XIX a. prancūzų menotyrininko Henry Havardo rekomendacijas renkantis grindų ornamentiką: „Pagaliau, sveikas protas reikalauja, kad [grindų] piešinys būtų plokščias, tai yra, kad atrodytų kaip vientisas paviršius, o ne imituotų kubus arba iškilimus, kaip kartais nutinka. Iš tiesų, nėra nieko nemalonesnio, kaip statyti koją ant akivaizdžių nelygumų, kurie jus sužeistų, ir jūs rizikuotumėte parkristi, nors jie [nelygumai] tebūtų nevykęs ir kvailas melas.“ (p. 531) Taigi net puošniausios grindys turi būti padarytos taip, kad galėtum eiti į jas nekreipdamas dėmesio. Ir vis dėlto...

Kaip tik gyvenu tokiame name, statytame paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, kur laiptinėje išlikusios mozaikinės grindys. Žinoma, jas mačiau – netgi per purvą, kurio, gyventojų nutarimu, niekas čia neplauna. Tos grindys – vis tas pats filmas, sukamas penkiolika metų, kai tempiu aukštyn ką nors sunkaus: vaiko vežimėlį, dviratį, naujametinius ir gimtadienių pirkinius, sofą, lentynas, lagaminą. Anksčiau jos netgi pykindavo, kai laiptinėje apsigyvenę narkomanai ant jų darydavo viską. Teko aklinai užsidaryti, bet jų kvapai neišsivalė net tą vienintelį kartą, kai kažkas išplovė laiptinę Kalėdoms. Tiesa, adatų nebėra – jas išnešiojo vėjas.

Bet kartą paskambino Eglė ir pasakė iš Laimos Kreivytės girdėjusi, kad mano laiptinėje gražios grindys, gal galėtų užeiti nusifotografuoti? Tik manęs nebuvo namie, tad ji laukė valandą – gal kas nors iš kaimynų ves šunį. Paskui dar atėjo kelis kartus. Nuklojo kilimėlius ir fotografavo, piešė kiekvieną plytelę. Paskui gerdavom arbatą. Man įstrigo Aistės Kisarauskaitės mintis, kad Eglė renka grindis kaip XIX a. mokslininkai entuziastai herbariumus, idant nykstantys augalai išliktų bent fotografijose ar piešiniuose („Eglės Ridikaitės flâneur“, http://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/egles-ridikaites-flaneur-929-734198). Stebint Eglę, laiptinės grindys ėmė tapti kažkuo daugiau. Dabar jas jau pamačiau ant sienos – ne tik atpažįstamas (kiekvienos grindys – unikalios), bet ir pavadintas „Prie Agnės“. Tai jaudina: mano gyvenimo filmas – permontuotas, paverstas poetine metafora. Įtariu, kad panašiai atsirado ir pavadinimai „Įėjimas prie Andžės“, „Prie Paukščio“, „Grindys, kurias matė Vilma“... Eglės grindys – tai bendrystės salos mieste. Kisarauskaitė teisi, kad šios „laiptinės niekada nėra tuščios“. Kai kurias mindo beveik vien kultūringi žmonės: „Kultūros barai“, „Kairė–dešinė“, „Skaitykla“... Kitomis pereina visi, tik ar mato? („Bankas (pas Nemeikšį)“). O kartais grindis Eglė įvardija įspūdžiu: „Žydiškos / Pilkai mėlynos“, „Kaip svastika“, „Stambulas (ale)“. Anonimiškas masinės gamybos keraminėmis ir betono plytelėmis išklotas pagrindas tampa asmeniškas. Kūrinys pakeičia objektą jo nė nepaliesdamas.

Įdomu, kad Eglė iščiupinėja grindis po plytelę, o paskui drobės neliečia. Ji gamina trafaretus kiekvienai ornamento detalei, purškia aerozolinius dažus keliais sluoksniais – taip pat kaip išpurškė bobutės skareles. Purškimas itin tinka grindims, nes susidaro „kaip tikra“ plytelių danga, tarsi drobė būtų pats daiktas. Be to, purškimas sulaiko Eglę nuo gestų ekspresijos: „Mano teptukas – oras, – sako ji. – Oras tarp manęs ir drobės – trafareto padiktuotas taisyklių labirintas.“ Tas oro tarpas, matyt, ir sukuria vos juntamo vibravimo efektą. Grindys yra medžiagiškos ir kartu tvyro kaip vizijos. Jos yra ir tiksliai tos, ir kažkuo kitokios. Kad tiksliai tos, rodo ir videofilmas: Eglė atkartoja plytelių kreivumą, nuskilimus ir nusidėvėjimus. Kartais įdeda plytelę atvirkščiai – vos pastebima ornamento klaida tampa istorijos įrašu grindyse. Taip ji pagamina naujas – rankų darbo – grindis. Tai, ką nuzulino kojos, atgaivina rankos, išlipdo iš prietemos kaip ypatingą radinį. O tarp mindymo ir minkymo, tarp kasdienio dėvėjimo ir estetinės patirties – oras. Nesusisiekiančios sritys. Ir vis dėlto galinčios per atstumą žvilgtelėti viena į kitą.

Bet Eglė atkuria ne viską. Vienos laiptinės prižiūrimos ir kasdien prausiamos šampūnais, kitų tarpeliuose, įskilimuose susikaupęs šimtmečio purvas. Paviršius parudavęs, nesimato tikrųjų spalvų. Eglė galėjo išpurkšti grindis kaip yra – su purvu ar be jo. Tuomet grindys būtų ne tiek „kultūringos“, kiek „socialios“ ar „asocialios“. Tikriausiai šiuo aspektu jas patyrinėti būtų įdomu, bet tuomet atsirastų vertės: vienos grindys būtų „teigiamos“, kitos „neigiamos“. Kadangi manosios būtų „neigiamos“, itin gerai suprantu, kas būtų prarasta. Savo vardu pavadintomis grindimis negalėčiau didžiuotis. O dabar Eglė siūlo pamilti grožį po savo kojomis.

Parodoje apžiūrinėdama grindis įsitikinau, kad grožį papildo ir paslaptys. Kitaip nei bobutės skarelės, kurios buvo kvadratinės, grindys yra įvairiausių formų. Jas, žinoma, diktuoja laiptinių išplanavimas. Bet ką reiškia tas pilkumos kampas ant tavo grindų? – klausinėjo manęs kiti parodos lankytojai. Ten – sandėliukas, sakau aš. Jame – tamsa, tik kartais du vyrukai iš gatvės (tokie Broliai Rankelės) ten brazdinasi pasišviesdami žibintuvėliais. Nedrįstu nei spoksoti, nei klausti, ką jie ten veikia. Taigi tos grindų pilkumos priežastis man yra ir žinoma, ir ne. Bet paslapčių zonos yra ir skirtingų dydžių stačiakampės išpjovos. Manosiose grindyse žinau, ką tai reiškia: išėjimas ir jį iš abiejų pusių suspaudusios metro storio sienos. Bet kitų laiptinių konfigūracijų priežasties nežinau ir tai jaudina – vaizduotė ima kurti svetimos kasdienybės scenarijus. Todėl sausio 7-ąją reikės nueiti į Donato Jokūbaičio ekskursiją „Nesumindyta istorija“ – gal jis papasakos tikrąsias istorijas? Klajumienės knygoje jų nėra, nes jai rūpėjo ištirti grindų kilmę. Bet, pasirodo, plytelių gamintojai savo ženklu žymėdavo kitą pusę, tad jo nepamatysi plytelės nenulupęs. Paslaptis yra grindų pagrindas!

Tačiau apie plytelių gamybą viskas smulkiai žinoma. Klajumienė cituoja tyrinėtojos Margitos Euler aprašymą: „Jų [metlacho plytelių] masė susideda iš įvairių molio rūšių, kvarco ir, kad šios sudedamosios dalys sukeptų ir būtų tokios kietos kaip plienas, lauko špato. Spalvos iš dalies būdingos pačiam moliui, iš dalies išgaunamos naudojant metalo oksidus. Šias sudedamąsias dalis smulkiai sumalus, jos išdžiovinamos ir paverčiamos milteliais. Sausi milteliai supilami į formas ir smarkiai supresuojami; jie tampa tokie kieti, kad galima juos paimti, sudėti į kapsules ir kaitinti aukštoje temperatūroje, nustatytoje pirometru.“ (p. 532) Ir taip toliau. Kažkuo primena Eglės purškimo metodą. Bet mane šie milteliniai-oriniai burtai įkvepia trapumo ir kietumo prieštaravimu: daugybė anų laikų interjero dekoro elementų išnyko, o štai laiptinių grindys liko. Neprižiūrimos, trypiamos, brūžinamos, jos yra, ir tiek. Tiktai „Artifex“ galerijoje Eglė eksponuoja meno tikslais betonu užlietas keramines grindis, išklotas jau nepriklausomybės laikais. „Titanike“ – šimtmečio negandas atlaikiusios grindys.

Grįžtame į „Titaniką“, nes dar nepasakiau svarbiausio. Grindys tai grindys, bet kai jos iškabinamos ant sienų, ir dar tiksliai parinkus vietas, pritaikius salių proporcijoms, susikuria naujas statinys. „Eksponuodama savo „grindis“ vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką. Tačiau tik taip jų grožis iš dulkėtos tamsos yra pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną“, – rašo Rasa Andriušytė-Žukienė. Grindų ornamentai, tapę sienų dekoru, primena jau nebe Romą, nebe XIX a. pabaigos prabangą, o Rytus. Jų ritmas pagauna banaliąsias „Titaniko“ grindų plyteles, agresyvųjį lubų raibuliavimą ir sumontuoja naują erdvę. Mįslingieji stačiakampiai virsta langais ir vartais į neapibrėžtą ten. Ir – keista – ornamentai, grindyse sudėti tik dėl mados, kad būtų malonesnė aplinka, nesiekiant nei prasmės, nei erdvinės iliuzijos, atsidūrę ant sienų ima vaizduoti: bangas, lelijas, snaiges, ramunes, žvaigždes, kurios tampa simboliais, įgyja maginę galią. Užėję į parodą, atsiduriame šventovėje. Ji pastatyta iš to, kas yra čia pat, Vilniuje, – labiausiai nužeminta, užmiršta, išniekinta.

Jei Eglė Ridikaitė mus būtų pakvietusi tik pažiūrėti laiptinėse paslėptų grindų, būtų nuostabu. Bet ji mus dar pavedžiojo po įsivaizduojamą šviesos miestą. Rašydama tebevaikštau. Ir tikiu, kad šiais metais bent jau Vilniuje atsitiks kažkas gero.

Paroda veikia iki sausio 21 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.