7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Praaugusi save ir išsikerojusi

Keramikos paviljonas Panevėžyje

Aurelija Seilienė
Nr. 1 (1195), 2017-01-06
Dailė
Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, „Šokis“ I. 2002 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, „Šokis“ I. 2002 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.

Panevėžio tarptautiniai keramikos simpoziumai pradėti rengti 1989 metais. Iki 2002-ųjų jie vyko kasmet, vėliau – kas dvejus metus. Kiekvieno simpoziumo kataloge skaičiai vis didėja. Dabar, įvykus 21 simpoziumui, kolekciją sudaro daugiau nei 600 kūrinių, sukurtų 163 menininkų iš 35 valstybių. Nuo pat pirmųjų simpoziumų, sparčiai kaupiantis kolekcijai, planuota statyti atskirą pastatą nuolatinei keramikos ekspozicijai. Šnekant kiek sarkastiškai, vietoje bent jau kokio 20-mečio, praėjusių metų gruodį šventėme pirmąjį pagaliau atidaryto Keramikos paviljono gimtadienį. Šia svarbia, nors ir maža proga norisi bent trumpai apžvelgti esamą kolekciją ir pristatyti naujus kūrinius.

 

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų techninė bazė (tvirtas šamoto molis, didžiulė krosnis, aukšta degimo temperatūra ir kt.) traukte traukė keramikos pasaulyje garsias užsienio pavardes (Philipas Cornelius, Makoto Hatori, Giancarlo Scapinas ir daugelis kitų) ir geriau ar mažiau žinomus lietuvius. Kolekcijoje galime pamatyti keramikų Audriaus Janušonio, Hilberto Jatkevičiaus Arūno Gedmino kūrybinio kelio pradžią. Janušonis, dalyvavęs simpoziume 1996, 2002 ir 2014 m., sukūrė visiškai skirtingos stilistikos darbų. Jo „Fontanų“ serija (1996) pasižymi architektūriškumu, dideliais gabaritais, natūralistiškomis formomis. Tik lengvas ironijos prieskonis leidžia suprasti, jog kūriniai „Pašerk papūgą“ (2014) ar „Ji taip ir nesuprato, tai buvo didelis priekalas ar mažas arklys“ (2014) sukurti to paties keramiko. Vėlesni kupini ironijos, kurią sustiprina pasitelktos ready-made detalės.

 

Tokioje gausioje kolekcijoje neverta ieškoti bendrų temų – menininkams būdavo suteikiama kūrybinė laisvė. Ir tik atsitiktinai dalis darbų susigrupuoja į tris kategorijas: zoomorfinės ar antropomorfinės figūros, indo apraiškos ir abstrakcija (šios dvi neretai pinasi tarpusavyje). Antropomorfinės figūros dažniausiai – romantiški ir juslingi moters pavidalai (Hilberto Jatkevičiaus, Vilijos Balčiūnienės, Giancarlo Scapino, Inese Brants). Zoomorfinėmis formomis savitas idėjas perteikia velsietė Meri Wells, amerikietė Heidi Preuss Grew, lietuvė Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė. Priešingai nei amerikiečio Kirko Manguso „Pudelis“ (2001) ar Nerutės Čiukšienės kompozicija „Vasara“ (2002), jie nevaizduoja aiškaus ir lengvai atpažįstamo gyvūno. Tai mitologiniai ar pasakiški hibridai, turintys kelių gyvūnų požymių ir tarsi siūlantys pažvelgti į priešingybę žmogui ar žmogiškumui apskritai.

 

Kaip lietuviai turi Juozą Adomonį ar Jonuškaitę-Šaltenienę, taip Latvijos keramikos neįmanoma įsivaizduoti be Peterio Martinsono. Architektūriški jo tiltų motyvai rodo, kaip tas pats simbolis gali išreikšti skirtingas idėjas – jungtį ir atskirumą.

 

Lietuvių keramika savo aukso amžių išgyveno XX a. pabaigoje iki pat nepriklausomybės atgavimo. Lijana Šatavičiūtė yra pastebėjusi, jog radikaliausiais ieškojimais taikomojoje dailėje pasižymėjo būtent keramika (Lijana Šatavičiūtė, „Jubiliejinis keramikos pavasaris“, Dailė, 2016, Nr. 1, p. 42). Galbūt dėl išaugusių techninių galimybių, siekio atsiriboti nuo utilitarios ir taikomosios keramikos paskirties lietuviai mažai dėmesio skyrė archajiškai indo formai. O užsieniečiai jos nevengė. Neįprastomis indo formomis ir interpretacijomis žavi taivaniečio Jeng-Daw Hwango arbatiniai (stilizuotos kojos, raitytos skysčiams skirto indo formos, sukurtos remiantis Kinijos arbatinukų miesto Isingo keramikos tradicijomis, 2001 m.), Philipo Corneliuso darbai. Pastarieji, kurti 1992 m., – dideli, dėl plonų sienelių, metalo oksidų ir atitinkamai pasirinktos formos atrodantys lyg seniai erozijos paveikti, išplonėję „gelžgaliai“, buitiniai, bet visai nebuitiški rakandai.

 

Kaskart prašnekus apie simpoziumų kolekciją minimas Amerikos lietuvis Rimas VisGirda (tapytojo Viktoro Vizgirdos sūnėnas). Jo biografija ir ryšiai su Lietuva jau gana plačiai aprašyti (panašu, kad šis menininkas yra ar bent jau buvo traktuojamas kaip savotiškas pranašas, meno šauklys, nusileidęs į Lietuvą jos Atgimimo laikotarpiu iš taip aukštinamų Vakarų). Jo skulptūrinė keramika labai skiriasi nuo kitų kolekcijos kūrinių, žvelgiant ne tik į vietinį, bet ir į pasaulinį kontekstą. VisGirdos darbai tarsi nužengę iš amerikietiškojo Holivudo, reklamos pasaulio, pulsuoja ryškiomis, popartiškomis spalvomis. Kūrinių forma aptaki ir gana lakoniška, priešingai nei piešiniu kuriamas detalus vaizdas. Jo darbai labiau primena suaugusiems skirtus, šaržuotus animacinius personažus nei tradicinę keramiką.

 

Visai kitaip atrodo šalia jo eksponuojami taip pat į JAV emigravusio lietuvio, simpoziumų pradininko Alvydo Pakarklio „Vapsvų namai“ (1998). Penki šiltų žemės spalvų, tarsi moters figūros formos lizdai kuria jaukumo ir saugumo – namų – įspūdį. Tik nedidelės skylutės šių namukų viršuje sufleruoja, kad jie skirti ne mums. Nepaaiškinamas ryšys su žeme tiesiog dvelkia nuo šio darbo, kuris atrodo labai archajiškas. Anot italų meno kritiko Lorenzo Barberi, lietuviai išlaikę stiprų ryšį su gamta. Tą rodo tiek medžiagos, tiek formos ir spalvų gama (Rūta Marija Purvinaitė, „Lietuvių keramika Italijoje“, Dailė, 2016 , Nr. 1, p. 20). Apžvelgus šiuolaikinę (ir iš dalies XX a. pabaigos) amerikiečių, Vakarų Europos keramiką, matyti, kad joje vyrauja ryškus, netgi agresyvus koloritas, dominuoja abstrakčios formos ir antropomorfinės figūros, kurios dažnai hiperbolizuojamos, pateikiamos reklamos amžių atitinkančiomis formomis (dažniausiai moteris, ryškiomis lūpomis, seksualia laikysena ir pan.), kurios net ne visuomet perteikia ironišką požiūrį (tai pastebima ir Kanzase, JAV, vykusioje parodoje „50 moterų ir jų indėlis į keramikos meną“, kurioje tarp šiuos apibūdinimus pelniusių darbų savo stilistika išsiskyrė būtent lietuvės Jonuškaitės-Šaltenienės keramika).

 

Vasarą įvykęs XXI tarptautinis simpoziumas tęsė tradicijas. Šiemet jame dalyvavo 7 keramikai: Rūta Šipalytė ir Eglė Einikytė-Narkevičienė (Lietuva), visus dominęs, bet gana paslaptingas išlikęs Jae Gyu Kim (Pietų Korėja), Grigorijus Molčanovas (Rusija), Valery Kaltyhinas (Baltarusija), Jurijus Musatovas ir jauniausia, ką tik studijas baigusi bei visus savo darbais nustebinusi Natalija Zuban (Ukraina). Kūrinyje „Pradžia“ ji žaidžia minimalistine forma, kurios pagrindinė idėja yra augimas. Nors skulptūros viršus yra grubus ir tarsi nuplėštas, toks neužbaigtumas ir yra užuomina į tolimesnį augimą (galbūt menininkės potencialo). Korėjietis Kim savo darbais reflektuoja laiko ir erdvės santykį („Perkėlimas I. Vieta“ ir „Perkėlimas II. Laikas“), Šipalytė nagrinėja namų temą. Jos sukurti aviliai – tai saugi, patikima vieta, kuri nebūtinai priklauso nuo geografijos. „Keliaujantys namai“ pirmiausia yra jausmas, tradicijos ir šaknys. Šiųmečiuose kūriniuose, kaip ir visoje kolekcijoje, vyrauja asmeninės dailininkų temos, dažnai ir savirefleksija. Nemažai kolekcijos darbų yra eksperimentiniai, bet juk natūralu, kad norisi išbandyti didelės krosnies galimybes. Kartais pasitaiko ir socialinių aktualijų. Kai kurie dalyviai subtiliai, švariai ir nedaugžodžiaudami perteikia savą požiūrį ir išgyvenimus, kiti nevengia detalių gausos, siužetinio pasakojimo. Apskritai ši kolekcija parodo, kaip toli keramika yra pažengusi nuo pirminės, utilitarios savo paskirties. Per 27 metus vykusį 21 simpoziumą matyti ir pasaulinė keramikos raida, jos poslinkiai ir pokyčiai. Panevėžio simpoziumai visada teikė galimybę palyginti lietuvių keramiką su kitų šalių tendencijomis, išvysti panašumus ir skirtumus, įvertinti savo pozicijas pasaulio keramikos kontekste.

 

Anksčiau buvo įprasta Panevėžį pristatyti kaip keramikos Meką. Pastaruoju metu Lietuva tikrai negalėtų skųstis šios dailės šakos parodų ar renginių trūkumu. Be pavienių personalinių ir grupinių parodų yra organizuojami jau taip pat tradiciniai keramikos pavasariai ir tarptautiniai kaulinio porceliano simpoziumai Kaune, Gvidas Raudonius periodiškai pristato Vilniaus keramikos bienalę. Tačiau uždarius keramikos ekspoziciją Lietuvos dailės muziejuje ir Keramikos muziejų Kaune, šis paviljonas yra bene vienintelė dėmesingai sutelktos keramikos vieta mūsų šalyje.

Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, „Šokis“ I. 2002 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, „Šokis“ I. 2002 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Alvydas Pakarklis, „Vapsvų namai“. 1998 m. T. Stasevičiaus nuotr.
Alvydas Pakarklis, „Vapsvų namai“. 1998 m. T. Stasevičiaus nuotr.
Audrius Janušonis, „Meno sargyboje“. 2014 m. Panevėžio miesto ailės galerijos fondų nuotr.
Audrius Janušonis, „Meno sargyboje“. 2014 m. Panevėžio miesto ailės galerijos fondų nuotr.
Hilbertas Jatkevičius, „Moteris ir lietus; vyras ir lietus“. 1996 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Hilbertas Jatkevičius, „Moteris ir lietus; vyras ir lietus“. 1996 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Jeng-Daw Hwang, „Kuriuo keliu“. 2001 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Jeng-Daw Hwang, „Kuriuo keliu“. 2001 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Keramikos paviljonas. 2015 m. E. Ivanausko nuotr.
Keramikos paviljonas. 2015 m. E. Ivanausko nuotr.
Meri Wells, „Kartais puiku būti kitokiam" ir „Ką?.  2002 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Meri Wells, „Kartais puiku būti kitokiam" ir „Ką?. 2002 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Natalija Zuban, „Pradžia“. 2016 m. E. Ivanausko nuotr.
Natalija Zuban, „Pradžia“. 2016 m. E. Ivanausko nuotr.
Peteris Martinsons, „Tiltas iš niekur“. 1998 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Peteris Martinsons, „Tiltas iš niekur“. 1998 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Rūta Šipalytė, „Keliaujantys namai“. 2016 m. E. Ivanausko nuotr.
Rūta Šipalytė, „Keliaujantys namai“. 2016 m. E. Ivanausko nuotr.
Rimas VisGirda, „Moteris su arbatinuku“. 1998 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.
Rimas VisGirda, „Moteris su arbatinuku“. 1998 m. Panevėžio miesto dailės galerijos fondų nuotr.