Kinas
1928 m. pasirodęs Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“ – unikalus porevoliucinės Rusijos, išgyvenančios audringus socialinius pokyčius, dokumentas. Romanas sulaukė ne vienos ekranizacijos, pirmąkart į ekraną buvo perkeltas dar 1933-iaisiais: bendros čekų ir lenkų gamybos filmą sukūrė Martinas Fričas ir Michalas Waszynskis. 2004 m. „Dvylikos kėdžių“ ėmėsi vokiečių kino režisierė Ulrike Ottinger, teigdama, kad ši knyga vėl įgijo aktualumo ir gali būti suprasta kaip buvusių Sovietų Sąjungos šalių dabartinės būklės alegorija. Regis, šios klasikinės knygos aktualumą pajuto ir televizijos laidų vedėjas, komikas, muzikantas, politikas ir kitų sričių veikėjas Algis Ramanauskas-Greitai.
Algio Ramanausko filmą „12 kėdžių“ (Lietuva, 2016) sunku vertinti kaip savarankišką kino atvejį. Jei nebūčiau skaičiusi Ilfo ir Petrovo knygos ar mačiusi kultinės Leonido Gaidajaus komedijos, sunkiai suprasčiau, kas ir kodėl vyksta kino ekrane. Šio romano žinomumu ir populiarumu Ramanauskas bei filmo reklaminė kampanija atvirai ir manipuliuoja. Esu įsitikinusi, kad tai paveiks poros savaitgalių ar galų gale mėnesio kino teatrų lankomumo statistiką, bet kaip intelektualinis ar kinematografinis produktas ši Ramanausko versija, atvirai sakant, yra visiškas niekalas. Tačiau ji irgi gali pasiūlyti nemažai peno sociologams arba bent jau iliustruoti jų samprotavimus apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos psichologinę būklę.
„12 kėdžių“ veiksmą filmo autoriai perkėlė į šias dienas. Buvęs stribas Kisa (Julius Žalakevičius), suprask, Ipolitas Matvejevičius Vorobjaninovas, ir šiuolaikinis Ostapas Benderis (Mantas Stonkus) – VSD darbuotojas, toks lietuviškas „slaptasis agentas“ – leidžiasi po Lietuvą ieškoti kėdėje paslėptų komunistės Kisos uošvienės brangenybių. Paraleliai brangenybių ieško ir kunigas Fiodoras (Dalius Skamarakas), filme rodomas pasitelkiant visą sovietinės antiklerikalinės propagandos energiją: jis ne tik buvęs nomenklatūrininkas, „persivertęs“ į kunigus nepriklausomybės metais (nes jokio skirtumo tarp partijos ir bažnyčios nėra, teigia filmas), tačiau ir laisvai kirviu bemosikuojantis žudikas. Filme vietos atsirado ir moterims – ilgakojėms blondinėms aptemptais rūbeliais arba išvis be jų, ryjančioms „sasyskas“, kalbančioms a la suvalkietiška tartimi arba gulančioms į lovą su vos tik sutiktu vyriškiu (čia, suprask, meilės linija).
Ramanauskas eina lengviausiu keliu, visomis prasmėmis klibantį siužetą (juk visi ir taip jį žino!), vienplanius bei neįdomius personažus, veiksmo filmų klišes atmiešdamas išties ne pačiu rafinuočiausiu humoru, muštynių, prievartos scenomis, jau autoriniu braižu tapusiais „prispaustais balsais“, oro gadinimo, tuštinimosi, vėmimo, spjaudymosi ir kitokiomis scenomis. Taip, pasak režisieriaus ir scenarijaus bendraautoriaus (kartu su Justu Mamontovu), jis „dorojasi“ su sovietmečio nostalgija, kolchoznikų arba, kitaip, vatnikų sentimentais. Todėl buvę sovietiniai nomenklatūrininkai, funkcionieriai filme tampa nevykėliais skerdikais ir vilkolakiais, o šiuolaikiniam jaunimui atstovaujantis „medinis“ Manto Stonkaus (kitaip sunku įvardinti aktoriaus vaidybą) kuriamas personažas nugali visas kliūtis ir filmo pabaigoje yra apdovanojamas, žinoma, ginklais, pinigais ir moterimi. Taip, pamirškime bet kokią nors kiek sudėtingesnę mintį, tragiškas gaidas, nuskambėjusias Ilfo ir Petrovo romane. Juk plokščioje tikrovės sampratoje tai neįmanoma.
Vis dėlto Ramanausko „12 kėdžių“ yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip, pasitelkiant žemiausio lygio retoriką (nesvarbu, kinematografinę, publicistinę ar kt.), bandoma „prastumti“ vieną ar kitą ne pačią rafinuočiausią nuomonę arba įsivaizdavimą apie socialinę tikrovę. Ramanausko pasvarstymai apie dvi Lietuvas: kolchoznikus ir ne, yra mažų mažiausiai vienareikšmiai, dogmatiški, neadekvatūs ir atskleidžia vyraujančios nuomonės viešojoje erdvėje nykumą. Tačiau ką Ramanauskas pasiūlo kaip alternatyvą Juliaus Žalakevičiaus personažo atstovaujamai Lietuvai? Maistu springstantį Andrių Užkalnį (vienoje iš filmo scenų)? Arba „kietą“, apsukrų, be principų jaunuolį, per daug neaušinantį burnos ir bet kokia proga naudojantį smurtą, dėl pinigų troškimo galintį susidėti net su įtartiniausios reputacijos tipais? Taip pat nesuprantu, kuo iš principo Ramanausko vizijoje skiriasi Kisa ir Benderis. Nes tikslai jų tokie patys (pinigai ir moterys), tik manieros kitokios. Bandydamas demaskuoti sovietinę praeitį ir jos įtaką dabarčiai, minėtąją sovietmečio nostalgiją, Ramanauskas parodo ne ką kitą, o dabartinės, neoliberalios Lietuvos pilkumą ir paprasčiausios vaizduotės trūkumą.
