7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mus valdo psichopatai

Kevinas Duttonas apie politikus

Nr. 5 (1199), 2017-02-03
Tarp disciplinų Pasaulyje

Kevinas Duttonas – britų psichologas, psichopatijos tyrinėtojas, dirba Oksfordo universiteto eksperimentinės psichologijos skyriuje, yra „Channel 4“ kanalo laidos „Psichopato naktis“ vedėjas. Su Kevinu Duttonu „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose kalbėjosi Pawełas Smoleńskis. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

 

Kas yra psichopatas?

Didžiajai daliai žmonių – tai „Avinėlių tylėjimo“ personažas Hanibalas Lekteris. Mokslui – tai žmogus, kuris turi griežtai apibrėžtus asmenybės bruožus: jis kategoriškas, kietas, nejautrus, bebaimis, impulsyvus, pasitikintis savimi, orientuotas į tikslą, susitvardęs, psichiškai atsparus, bet gali būti žavus, charizmatiškas, patiktų didelei žmonių grupei. Jis turi empatijos sutrikimų, nejaučia sąžinės priekaištų, todėl dažniausiai neturi kaltės jausmo. Psichopatai dažniausiai neturi kaltės jausmo. Kad ir ką padarytų, kaltas bus kas nors kitas. Tokių žmonių yra gana daug, jie gerai užsirekomenduoja įvairiose profesijose – nuo vadybininkų iki žurnalistų. Tai nebūtinai žmogiškos pabaisos.

 

Psichopato bruožus galima išnaudoti įvairiai, kai kurie jų visiškai nėra destruktyvūs aplinkai. Net kategoriškumas gali nebūti blogas bruožas, juolab pasitikėjimas savimi arba charizma ir drąsa. Viskas priklauso nuo konteksto ir situacijos. Šia prasme psichologija skiria gerus ir blogus psichopatus. Tie gerieji nėra artimųjų nelaimė. Blogieji dažniausiai yra.

 

Koks tarp jų skirtumas?

Gerasis psichopatas savo asmenybės bruožus naudos visuomenės, kurioje jis funkcionuoja, labui. Jis sugeba susitvardyti, kai reikia. Tik nuo jo visuomeninės pozicijos priklausys, kokio dydžio žmonių grupę palies jo veiksmai.

 

Blogasis psichopatas galvoja išimtinai apie savo pasitenkinimą, jo nedomina kiti žmonės. Jis nenori prisitaikyti, yra impulsyvesnis, ir jei ko nors užsinori, turi tai gauti iškart, nepaisant kainos, kurios paprastai pats nemoka.

 

Psichopato apibūdinimas puikiai tinka politikams.

Kai kuriose profesijose asmenybės bruožai turi būti ryškesni. Pavyzdžiui, geras politikas turi sugebėti priimti sunkius sprendimus nepaisydamas didelio spaudimo. Jis privalo mokėti atsakyti į įvairius iššūkius – karo, teroristinių atakų, gamtos katastrofų. Jis turi pasitikėti savimi, antraip neįtikins žmonių eiti kartu. Jis turi sugebėti rodyti gailestį ir empatiją, turi mokėti verkti kartu su kitais žmonėmis, kurie jam visai nerūpi ar net nervina, yra nepriimtini. JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas yra sakęs, kad geriausias politikas tas, kuris kartoja, ką žmonės galvoja, ir daro tai kuo dažniau ir garsiau.

 

Apskritai, siekiant bet kokio posto reikalingas neįtikėtinas pasitikėjimas savimi. Turi tikėti, kad sugebėsi kažką padaryti geriau už kitus, ir labai motyvuotai siekti tikslo. Praverčia didelis psichinis atsparumas ir tam tikras kategoriškumas, nes reikia mokėti vadovauti žmonėms, kurie tavęs nemėgsta, negerbia, yra tavo priešai.

 

Tobulas, nors, laimei, tik išgalvotas politikas yra serialo „Kortų namelis“ veikėjas Frenkas Andervudas. Tai susikoncentravęs į valdžią melagis, intrigantas, manipuliatorius ir žudikas.

Tikite, kad tai tik fikcija? Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus buvęs konservatorių partijos vicepirmininkas, artimas Margaret Thatcher bendradarbis, lordas Michaelas Dobbsas parašė romaną. Knyga ir pagal ją sukurtas BBC serialas sulaukė puikių atsiliepimų.

 

Michaelas yra mano draugas. Paklausiau, koks politikas buvo Frenko Andervudo, kuris britų versijoje vadinasi Frencisu Urhartu, prototipu. Jis ironiškai atsakė, kad tai nekonkretus, bet ir neišgalvotas personažas – jis sudėliotas iš kelių skirtingų žmonių, kuriuos Dobbsas gerai pažinojo būdamas britų politikoje. Michaelo sukurtas personažas psichopatas yra daug tikresnis, nei mums visiems atrodo. Psichopato asmenybės bruožai padeda pasiekti sėkmės politikoje. Deja, tai matyti daugelyje šalių.

 

Sėkmės pasiekia žmonės, kuriuos dar prieš porą metų būtume pavadinę šarlatanais.

Niekada netikėjau, kad gali įvykti „Brexit“. Bet turėsime išeiti iš Europos Sąjungos, nes patikėjome šarlatanais.

 

Netvirtinu, kad tik grynas psichopatas tinka būti politiku. Aš tik manau, kad charakterio bruožai, būdingi politiniams šarlatanams, turi atsidurti atitinkamame kontekste ir lygyje, kad taptų pavojingi.

 

Deja, kartais politikų psichopatinių bruožų skalė keičiasi. Tai galima palyginti su profesionaliuoju sportu, kuris taip pat siaubingai degradavo. Vis dažniau atskleidžiami neleidžiamo dopingo naudojimo atvejai. Noras laimėti bet kokia kaina skatina peržengti ribas. Kai priartėjame prie leistinos ribos, paprasčiausiai išnaudojame visas galimybes, nors tarp jų gali būti žiaurumas ir kategoriškumas. Kai peržengiame ribą, kuri visada labai trapi, pereiname į tamsiąją galios pusę. Politikoje yra taip pat.

 

Jūs analizavote psichologinį Donaldo Trumpo profilį.

Vykstant rinkimams, rimtas leidinys „Scientific American“ paprašė aprašyti keturis kandidatus: Hillary Clinton, Donaldą Trumpą, Bernie Sandersą ir Tedą Cruzą. Žinojau, ir laikraštis, ir aš turime pasverti kiekvieną žodį, kad mūsų nepaduotų į teismą.

 

Paprašiau savo draugo, BBC korespondento JAV, kuris ir asmeniškai pažįsta visus kandidatus, užpildyti klausimyną. Testas parodė, kad Trumpas yra labai aukštai psichopatijos skalėje, ir gerojoje, ir blogojoje jos pusėje. Buvo net juokinga, kai remiantis „Scientific American“ ir nesuvokiant konteksto, britų spaudoje pasirodė antraštės „Trumpas didesnis psichopatas už Hitlerį“.

 

Tai tiesa, jei pasižiūrėsime į klausimyną. Hitleris buvo įsižiūrėjęs į save, susitelkęs į sėkmę, kategoriškas, nejautė empatijos. Bet taip pat jis buvo visiškai neatsparus stresui, nesugebėjo susitvardyti, kai aplink viskas griuvo ir degė. Tai blogiausia psichopatų rūšis – narcizas, kankintojas, skatinantis prievartą dar ir todėl, kad nemoka susidoroti su savo baime.

 

Visų psichopatą apibūdinančių bruožų skalėje Trumpas pasiekė aukštą balą. Jis atsparus, moka tvardytis, tad nėra toks pavojingas. Kai „Scientific American“ išspausdino mano straipsnį, o britų laikraščiai – skandalingas antraštes, prasidėjo pragaras. Kasdien gaudavau šimtus įžeidžiančių elektroninių laiškų, man visai rimtai grasinta mirtimi.

 

Šarlatanus renka žmonės, kurie tiki stebuklais, jaučiasi nuskriausti ir atskirti.

Politikai be skrupulų moka taip formuluoti argumentus, kad jie kuo įtikinamiau prasilenktų su tiesa. Jie pataikauja, kutena ausis, stengiasi įtikti žodžiais, sukuria sąlygas, kad nusivylimas akimirkai išnyktų. Trumpas pasinaudojo savo potencialių šalininkų „baltąja vyriška tapatybe“, supriešindamas juos su svetimais, atvykusiais, spalvotaisiais. D. Britanijoje referendumo šūkis buvo „Atgaukime kontrolę“, t. y. vėl – mes prieš juos, atimančius iš mūsų vietą mūsų nuosavame krašte.

 

Vykstant prezidento rinkimams ar referendumui, kiekvienas žmogus gauna daug informacijos, todėl natūralu, kad jis ieško trumpiausių kelių. Trumpas ir už „Brexit“ pasisakantys politikai maksimaliai supaprastino žinią. Smegenys griebia juodus ir baltus argumentus, nors po akimirkos gali paaiškėti, kad tai melas.

 

Vienas garsiausių britų advokatų man sakė: „Kevinai, žmogaus protas nemėgsta komplikacijų, jei informacija keliaus kaip energija tinklais, ji visada judės mažiausio pasipriešinimo keliu. Protas nori aiškių situacijų, jis geriau jose jaučiasi. Jokio skirtumo, ar tas žmogus yra mūrininkas, ar teisėjas, taip pat nesvarbu, ar sėkmingas advokatas sako tiesą, ar ne. Svarbu, kad kalbėtų paprastai, mokėtų įtikinti prisiekusiuosius savo tiesa.“ Tai Trumpo, „Brexit“ atvejis, bet taip pat ir ISIS. Iš pirmo žvilgsnio tarp jų nieko bendra, bet iš tikrųjų visiškai tas pats.

 

Už sudėtingų dalykų paprasto suvokimo visada stovi melas.

Tiksliau, psichopato įrankis. Tie, kurie patikėjo, kad „Brexit“ pagerins britų sveikatos priežiūros sistemą, skausmingai nusivylė, nes po dienos tie patys žmonės kalbėjo, kad kažko neapskaičiavo, tad geriau nebus. Kai Trumpas įsikraustys į Baltuosius rūmus, paaiškės, kad iš sienos su Meksika nieko nebus. Bet tas absurdas nebūtinai turi būti matomas, kol kas nors jo neišbandys.

 

Politinių melagysčių ir radikalizmo beprotybė dominuoja. Politinis centras neturi prasmės. JAV, D. Britanijoje, Olandijoje, Lenkijoje... Tik džiugūs optimistai gali turėti vilties, kad dabartinis pasaulis neatrodo kaip 4-ajame dešimtmetyje, kai Europoje patogiai įsikūrė fašizmas. Jei susimąstysime apie žmonijos evoliuciją, paaiškės, kad jau priešistoriniais laikais žmonės gyveno grupėmis, nes taip buvo saugiau, ir turėjo tokias pat smegenis, jautė tokius pat jausmus kaip dabar. Po milijono metų mūsų galvose viskas klostosi taip pat. Iki šiol yra „jie“ ir „mes“. Mes – tie geresnieji, esantys grupės viduje, jie – priešai.

 

Tik turime kitus įrankius, priversiančius vykdyti mūsų valią.

Bet politikai, kaip ir priešistorinių genčių vadai, manipuliuoja tais pačiais psichikos veiksniais. Esminiai instinktai tokie pat svarbūs kaip ir prieš milijonus metų. Neprotingu žmonių bandos instinktu iki šiol galima pasinaudoti. Gali kalbėti apie faktus arba sugroti jausmais, t.y. pirminiais argumentais, kuriuose telpa ir „mes ir jie“. Tai labai dažnai yra veiksminga, nors ir naudota daugybę kartų.

 

Tai reiškia, kad rinkėjai nesimoko, o politikai gerai tai žino.

Žmonės pamiršta, tad kodėl politikai neturėtų naudotis tais pačiais triukais? Stinga asmenų, kurie galėtų paaiškinti rinkėjams: sustok, pagalvok dar kartą, tas ir anas tave apgaudinėja, meluoja, tokių situacijų būta ir anksčiau ir jos baigdavosi blogai. Visuomenė paprasčiausiai nežino, kas vyksta.

 

Ar atėjo psichopatams politikoje aukso amžius?

Kuo puikiausias. Tradicinės medijos ir internetas, kuriame kiekvienas yra pats išmintingiausias, vienodai veikia visuomenės nuomonės formavimą. Ekstremali dešinė ir kairė, ekstremalus religijos suvokimas kovoja už visuomenės sąmonę, visiškai nesipriešinant sveikam protui. Psichopatus visada traukia kraštutinumai, padalijimas į juoda ir balta. Gyvename labai pavojingais laikais.

 

Parengė K. R.