Meno parkingas – „Studium P“

Pylimo gatvėje, 20-tu numeriu pažymėtame name, viename šešių kambarių bute gyvenantys jauni menininkai įkūrė kūrybine iniciatyva vadinamą „Studium P” – erdvę, atvirą jauniems kūrėjams ir lankytojams. Mėgstantiems iš naujo atrasti perskaitytas knygas, šalia jos veikia jaukus knygynas „Juodas šuo". Eksperimentų nebijančioje erdvėje neseniai buvo galima išvysti Vidmanto Aškinio ir Žilvino Jagėlos du tūkstančius gaidžių, o lapkričio pabaigoje vykęs renginys „Apartment Disorders/ WASbienale“ vienam vakarui meninėmis instaliacijomis dekonstravo buto erdvę, interaktyviai į procesą įtraukęs jo lankytojus. Apie iškilusią erdvę kalbėjomės su kolektyviniai į klausimus atsakančiais „Studium P“ ir „Juodo šuns“ įkūrėjais ir nariais Uršule Baužaite, Tomu Lučiūnu, Živile Lukšyte, Ekvilina Milaševičiūte, Simonu Nekrošiumi, Pavel Pavel ir Mikalojumi Smulskiu.

Kas yra „Studium P“?

Kūrybinė iniciatyva, suburta žmonių, suinteresuotų kurti ir suteikti galimybę savo kūryba dalintis kitiems kūrėjams. Erdvė, veikianti kaip meno parkingas, laikinos ekspozicijos principu, atvira kūrybiniams eksperimentams ir kolaboracijoms. „Studium P“ tai nuolatinis dialogas tarp kūrėjų, erdvės ir mūsų – gyventojų.

Kaip nusprendėte įkurti „Studium P“?

Turėjome tuščią erdvę, turėjome norą, turėjome kelio ženklą. Natūralūs procesai. Įkurtuvėms sugalvojome padaryti bendrą parodą namuose ir tai buvo pradžia to, kas vyksta iki šiol. Mums tai – tęstinis grupės žmonių kūrybinis žaidimas.

Kuo skiriasi „Studium P“ nuo prieš tai Žygimantų gatvėje buvusio „Dvaro“?

„Dvaras“ neturėjo jokios idėjos. Buvo užuomazgos noro turėti viešą erdvę, kur galėtų susiburti žmonės, bet tai niekuomet nebuvo mūsų tikslas.

Kiek žmonių prisideda prie „Studium P“ veiklos?

Septyni gyventojai plius kūrėjai, draugai ir svečiai.

Jūsų veikla nekomercinė. Pagal kokius kriterijus atsirenkate, kokios parodos, performansai ar koncertai vyks jūsų erdvėse?

Neturime išankstinių kriterijų, su kiekvienu kalbamės asmeniškai.

Ar tuomet yra tokių, kurių nenorite priimti?

Žmonių, kurie bijo žengti toliau. Nėra atviri procesui, erdvės pajutimui ir prisitaikymui prie jos.

„Studium P“ jūs ne tik rengiate renginius, bet čia ir gyvenate. Butas yra privati erdvė, į kurią dažniausiai nepatenka nepažįstami žmonės. Ar nejaučiate susikaustymo iš aplinkinių žmonių, arba tų, kurie nori užeiti, bet bijo?

Jaučiame žmonių susikaustymą, bet mums svarbu, kad žiūrovas nebūtų pasyvus. Galerijų ir meno kontekste visi yra atpratę nuo betarpiško bendravimo, todėl „Studium P” gali tapti iššūkiu.

Ne kartą teko girdėti, kad žmonės nori užsukti į „Studium P“ ilgalaikes parodas, tačiau nepažinodami buto gyventojų, drovisi.

Dėl to ilgalaikės parodos ir nepasiteisino. Pirmiausiai pabandę keletą skirtingų variantų, priėjome prie sprendimo – vienos dienos įvykio, kuris šiuo metu yra mums tinkamiausias formatas.

Šioje buto erdvėje yra ne vien galerija, bet ir knygynas „Juodas šuo“. Tomai, kaip tau kilo idėja įkurti knygyną ir kaip čia atsiradai?

Turbūt pasakysiu tai, apie ką mes visi jau kalbėjome. Aš irgi tarsi kuriu. Man šitas knygynas pirmiausia yra savęs paties realizacija. Man įdomu tai daryti – kurti knygyną su abstrakčia idėja, kurios galutinio rezultato aš pats neįsivaizduoju. Kai kuriu, svarbiausia jausti kažkokią baimę, neaiškumą ir juos apjungti. Šita erdvė, aplinka, kurią mes kuriame – šiuolaikinis menas – tai mums ir reikia apjungti į bendrą visumą.

Iš buitinių knygyno įkūrimo dalykų, tai tiesiog atėjau pas Simoną ir pamačiau šitą erdvę. Man visada patinka atrasti kažką naujo. Tad pagalvojau, kokia puiki erdvė, reikia padėti jam įsikurti. Klausiau, ar jam reikia pagalbos. Ir po kažkiek laiko pagalvojau, kodėl čia neapsigyvenus ir nepradėjus ką nors kartu daryti? O tada, kam čia gyventi, jeigu galima atidaryti knygyną? Ir taip viskas atsiranda, iš to buvimo kartu, tos buities, kad gera ir jauti kažkokius bendrus dalykus, o paskui pradedi daryti knygyną.

Ar kada nors esate pagalvoję apie savo veiklą kaip kritiką institucijoms, į kurias dažniausiai gali pakliūti tik jau pripažinimą gavę menininkai?

Tai svarbus momentas – nors tai yra gyva kritika, ji formuojasi pasąmoningai. Mums patiems iškyla klausimas, ar tai yra kritika. Kuriantis nebuvo specialiai pasisakoma prieš institucijas. Mes patys nuolatos lankomės galerijose, tad nusistatymo prieš jas neturime. Bet tai, kad čia vykstantys procesai yra priešingi nusistovėjusiai tvarkai – normalu. Tai nėra konfliktas o labiau atmaina, paralelė.

Kokių projektų pasigendate šiuolaikinio meno erdvėse?

Trūksta atsipalaidavimo, žaidimo su taisyklėmis. Pasigendame procesualumo, eigos, o ne rezultato vertinimo.