7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kertant laiką

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ Izraelyje

Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Nr. 5 (1199), 2017-02-03
Kinas
Kadras iš filmo „Gražuolė“
Kadras iš filmo „Gražuolė“

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ – vienas ryškiausių autorinių filmų Lietuvos kino istorijoje. Dėl sociokultūrinių, politinių ir technologinių priežasčių juo ilgą laiką galėjome džiaugtis tik mes. Sovietmečiu 1969 m. sukurtos „Gražuolės“ ir daugelio kitų lietuviškų ir Sovietų Sąjungos centruose kurtų filmų sklaida buvo ribota. Ką rodyti Vakarams iš kasmet SSRS sukuriamų apytikriai pusantro šimto kūrinių, spręsdavo centras: jis atrinkdavo arba konjunktūrinius, ideologijos sklaidai parankius kūrinius, arba šedevrus, prieš kuriuos nublankdavo bet koks įdomesnis kažkur imperijos pakraštyje sukurtas filmas. Atgavus Nepriklausomybę, sovietmečiu kurti lietuviški kūriniai nurašyti kaip nesavi, vėliau norą svetur parodyti lietuvių kino istorijos pavyzdžius užklupo technologinė negalia – kino juostos paseno ir susidėvėjo, Lietuvoje nebeliko kino laboratorijos, pajėgios parengti naujas analogines filmų kopijas. Skaitmeninės technologijos šią sklaidos negalią padėjo įveikti – suskaitmenintus ir restauruotus kūrinius, pritaikytus šiuolaikiniams kino teatrams, galima pamatyti.

 

Šia galimybe pasinaudojo LR kultūros atašė Izraelyje Elena Keidošiūtė, ji pasiūlė archyvinių filmų festivaliui „Another Look – The Restored European Film Project“ („Kitoks žvilgsnis – Europos restauruotų filmų projektas“) pristatyti ir lietuvišką kūrinį. Suskaitmeninta ir restauruota Lietuvos kino centro pastangomis, „Gražuolė“ tapo festivalio programos filmu, kurį komentuoti ir buvau pakviesta. Pasak rengėjų, penktus metus rengiamo festivalio tikslas – Europos kino paveldo, dėmesio jo apsaugai aktualinimas. Renginys turi ir aiškią kultūros politikos potekstę – ES valstybių kultūros sklaida. Programos meno vadovas, sudarytojas, kino tyrinėtojas Danas Chyutinas įprastai filmus atrenka remdamasis tam tikra tema (šiųmetė – „Didysis apsėdimas“, pernai – „Moteriškumas ir vyriškumas kine“). Jis prisipažino, kad „Gražuolė“ jam buvo malonus, netikėtas atradimas. Šiemet programą sudarė aštuoni filmai, išskirtiniu dėmesiu buvo pagerbtas Andrzejus Wajda.

 

„Gražuolė“ buvo rodoma penkiuose miestuose. Pirmasis rodymas vyko Haifos sinematekoje, kuriai vadovauja kino režisierius Avishai Kfiras. Jis bando suderinti režisūrą ir vadovavimą šiai kino institucijai. Tai paskatino atrasta archyvinė kino medžiagą, kurioje užfiksuota Izraelio praeitis, jos paieškos ir noras ją sugrąžini į savo šalį. Kaip prisipažino Kfiras, užtikrinti sinematekos funkcionavimą yra nemenkas iššūkis, todėl repertuarą tenka papildyti šiuolaikiniais filmais, tikintis didesnio lankomumo. Tai būdinga visoms sinematekoms ir iš dalies paaiškina, kodėl jose rodomi ne tik archyviniai filmai, kino klasika. Sinematekos veiklai viešinti vadovas skiria daug asmeninio laiko – vežioja retus filmus po apylinkes, pristato institucijos veiklos prioritetus.

 

Kitas „Gražuolės“ rodymas įvyko Tel Avive, kiek šurmulingesnėje aplinkoje. Jame dalyvavo ir filmo muzikos kompozitorius Viačeslavas Ganelinas. Beje, „Gražuolė“ – pirmas filmas, kuriam Ganelinas sukūrė muziką. Šiuo kūrybos posūkiu kompozitorius itin didžiuojasi, nes tai tapo jo profesinio gyvenimo dalimi, patirtimi jis dalinasi dėstydamas kino muziką Jeruzalės šokio ir muzikos akademijoje.

 

Taip pat teko pristatyti filmą Jeruzalės sinematekoje. Tai seniausia ir viena svarbiausių kino institucijų Izraelyje, turinti ir nemažą kino filmų archyvą. Sinemateką 1973 m. įkūrė sinefilė, kino archyvų Izraelyje pradininkė Lia van Leer, kurios veiklą gerbia kino profesionalai. Dabartinės Jeruzalės sinematekos vadovė Noa Regev – kino programų sudarytoja ir mokslininkė, apsigynusi disertaciją vaikų kino tema, pratęsė institucijos tradiciją.

 

Vaizdingoje miesto vietoje įsikūrusi Jeruzalės sinemateka lankytojų stygiumi nesiskundžia, tačiau iššūkių jai taip pat nestinga – prasidėjo gausaus archyvo skaitmeninimas, vasarį Berlyno kino festivalyje bus rodomas pirmasis restauruotas Izraelio filmas „Avanti Popolo“ (rež. Rafi Bukaee, 1986), rengiamasi Jeruzalės kino festivaliui. Noa paliudijo kitų Izraelyje sutiktų pašnekovų mintis (tarp jų ir Izraelyje gyvenančios kino kritikės Aistės Račaitytės), kad Izraelio kinas išgyvena pakilimą, izraeliečiai lanko kino teatrus, filmų žiūrėjimas jiems yra svarbus kultūrinis ritualas, jie turi savitą kino skonį, gerbia autorines teises. Beje, kitaip nei Lietuvoje, kur kino klasika domisi jaunoji karta, čia dominuoja vyresnio amžiaus žiūrovai.

 

Lietuvių kino istorijai svarbų filmą pristatinėjau ne pirmą kartą, bet, kaip ir anksčiau, buvo sunku tramdyti jaudulį laukiant, kaip bus sutikta „Gražuolė“. Visus seansus lydėjo plojimai ir šilti atsiliepimai, dauguma žiūrovų buvo sujaudinti jautraus pasakojimo, motinos ir mergaitės santykių istorijos, melancholiškos, gal kiek svajingos nuotaikos. „Gražuolė“ ne tik neprarado savo aktualumo, bet ir savitai suskamba ir dabar. Ne tik mums.

Kadras iš filmo „Gražuolė“
Kadras iš filmo „Gražuolė“
Tel Avivo sinemateka
Tel Avivo sinemateka