Šis išsamumo nesigviešiantis tekstas yra grynas atsitiktinumas, kaip ir tos kelios baugios sekundės, kai Roberto Narkaus parodoje mane nukrėtė elektros srovė. Tai ne metafora. Elektra tikrai nukrėtė, matyt, pajutusi, jog tai bus pats geriausias įvedimas į šią parodą. Negaliu apsimetinėti, kad be parodos atsiradimo aplinkybių žinojimo čia būtų galima laisvai apseiti, nes Narkaus kūrybos organizavimo principai yra apskritai verti atskiro dėmesio, o jų nežinant (aš žinau tik truputį daugiau nei vidutiniškai) įmanomas tik šarlataniškas aiškinimas. Bet čia pat yra ir pasiteisinimas, nes, paradoksalu, pagalvojus apie Narkų šarlataniškumas iškyla kaip vienas esmingiausių raktažodžių, geriausiai atspindinčių jam aktualų pseudomeninių ar pseudomokslinių veiklų charakterį.
Šarlatanus gydytojus mūsų krašte vadindavo šundaktariais. Nežinau, ar menininkas apie tai galvojo, išklijuodamas ekspozicijos sienas didintais šunų ėdalo vaizdais, galbūt tai daugiau atsitiktinumas, tai irgi ne mažiau reikšmingas Narkaus kūrybos principas, kuriuo jis pirmiausia ir prisistato, teigdamas, jog užsiima aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Didžiosios salės ekspozicijoje matomas didesnio menininko kurstomo proceso fragmentas, kuris, menininko teigimu, dar išsivystys į kažką daugiau.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.
Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.
![]() | ![]() | ![]() |
Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.
Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Šį savaitgalį – gegužės 19, 20 ir 21 dienomis – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmojo dokumentinio spektaklio „Žalia pievelė“ premjera. Spektaklis kuriamas pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Gegužės 9 dieną jis jau buvo pristatytas Visagino kultūros centre.
„Pradėję kurti spektaklį, pirmiausia paklausėme: ką reiškia būti priverstam griauti tai, ką pats kūrei? Tada klausimų daugėjo: ar reikėjo uždaryti? Kas bus žalioje pievelėje? Kaip keičiasi visaginiečių identitetas? Koks žmogaus santykis su politine galia? Koks mūsų, lietuvių, santykis su Europa? Kurie faktai iš tikrųjų yra mitai, o mitai – faktai?“ – pasakoja koncepcijos ir teksto autorius Rimantas Ribačiauskas.
Visaginas (anksčiau vadintas Sniečkumi) – specialiai dėl Ignalinos atominės elektrinės įkurtas miestas, skirtas apgyvendinti atvykusius atominės energijos specialistus ir jų šeimas. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai (visiškai analogiški kaip Černobylyje). Iš viso buvo suplanuoti keturi reaktoriai, bet po Černobylio katastrofos apsiribota dviem – trečiojo statybos buvo sustabdytos, o ketvirtasis taip ir nepradėtas. Kadaise su didelėmis viltimis kurti naują, kaip tuomet planuota – galingiausią elektrinę pasaulyje, į Visaginą suvažiavo gabiausi Sovietų Sąjungos mokslininkai, inžinieriai, energetikos specialistai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai kurie iš jų išvyko iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos, kiti pasiliko. Iki šiol Visagine skaičiuojama apie 40 tautybių gyventojų.
![]() |
Šį trečiadienį, gegužės 17 d., prasidėjo 70-asis Kanų kino festivalis – svarbiausias metų kino renginys. Oficialiojoje jo programoje, kurią sudaro konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“, daug garsių režisierių ir aktorių vardų. Į konkursinę programą įtrauktas ir Sergejaus Loznicos vaidybinis filmas „Nuolankioji“ („Krotkaja“), prie kurio gamybos prisidėjo Lietuva. Tai sušiuolaikinta Fiodoro Dostojevskio „Romiosios“ versija. Nors pagrindinė filmo herojė tebėra auka, šįkart ji kenčia ne dėl vyro – palūkininko, o dėl Rusijos provincijai būdingų aplinkybių. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė rusų teatro žvaigždės Vasilina Makovceva, Roza Chairulina, Lija Achedžakova, epizodiniame vaidmenyje pasirodo dramaturgas Nikolajus Koliada. Programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyks pasaulinė Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Tai bendros gamybos su Ukraina, Lenkija ir Prancūzija filmas, kurio veiksmas nukelia į Ukrainoje vykstančio karo zoną. Šio filmo žvaigždė – Vanessa Paradis. Didžiojo konkurso žiuri vadovauja Pedro Almodovaras, atidarymo ir uždarymo, įvyksiančio gegužės 28-ąją, ceremonijas veda Monica Bellucci.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.
Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Jau gerą pusmetį išgirdusi apie pagonybę krūpteliu. To, ką buvo normalu suvokti kaip mūsų tautos mitą, istoriją, pagarbą protėviams ir amžiną būtį, po kai kurių veikėjų kalbų pradedu purtytis lyg kokio užkrato. Bijau, kad pagal savo siaurą suvokimą iš aukštų tribūnų netrukus bus subanalinta ir mūsų mitologija – tie dvasinio turto klodai, iš kurių daug ko semiasi ir menas (ne tik lietuviškas, prisiminkime muzikos šedevrus nuo Richardo Wagnerio iki, pavyzdžiui, skandinavų kūrėjų). Manau, daugelis dabarties žmonių pagonybę priimame kaip senąjį baltų tikėjimą, o ne mūsų religiją, kad ir kaip to norėtų butaforija pasidabinę šiandieniniai pseudožyniai ir vaidilutės. Netgi kalbėdami apie kažkokį „įteisinimą“. Pagonybė tapo mitologija, tautosaka, pasaka, kuri niekada nevirs tikrove. Vienas nuostabiausių lietuvių tautosakos lobyno perlų yra „teogoninis mitas“ (pasak Gintaro Beresnevičiaus) „Eglė žalčių karalienė“, kurioje herojai (dievybės) transformuojasi, keičia pavidalus ir juda tarp kosmoso sferų, egzistuoja ne tik baltų, bet ir Egipto, indų mitologijoje, kas išplečia archajinių mūsų tautos šaknų suvokimą iki begalybės. Ši pasaka iki šiol suteikia neaprėpiamus horizontus interpretacijoms, hipotezėms, moksliniams ir jausminiams atradimams, netgi aktualijoms. Visai neseniai, pernai, buvo parodytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, jungiantis keletą semantinių lygmenų, kontraversiškai traktuojamų politinių ir mitinių prasmių. Ne vienas simbolis iškilo ir šįkart, klausantis Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pagal Sigito Gedos libretą. Daugiau nei prieš 30 metų „Eglės žalčių karalienės“ tema draugėn subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, poetą Sigitą Gedą ir idėjos iniciatorių Vytautą Kernagį, kuris ketino operą pastatyti, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. Gaila, kad „Eglė“ tuomet nepasirodė scenoje – būtų sukėlusi tikrą revoliuciją ir smarkiai sudrebinusi sovietų ideologijos pamatus. Tiesa, neišvengiami dalykai būtinai įvyks – šį revoliucinį darbą akademinės muzikos srityje nudirbo Bronius Kutavičius, savo muzikoje atvėręs unikalius baltiškus klodus ir pažadinęs ne tik kultūrinio, bet, galima sakyti, ir politinio atgimimo bangą.
Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.
Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės talentą Fan Bingbing ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet geru liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.
![]() | ![]() |
Gegužės 5 dieną Kroatijos Nacionaliniame teatre Zagrebe įvyko paskutinė šių metų premjera. A.Čechovo „Ivanovą“ su vietiniais aktoriais per septynias intensyvių repeticijų savaites sukūrė lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius. Nuo pat šio spektaklio idėjos užgimimo apie jį buvo daug kalbama ir rašoma. Spauda prisiminė visus dabartinės Kroatijos teritorijoje rodytus lietuvių meistro spektaklius nuo „Kvadrato“ ir „Dėdės Vanios“ iki Donelaičio „Metų“ ir „Otelo“. „Ivanovas“ – pirmas Nekrošiaus darbas su kroatų aktoriais. Kaip ir kitose šalyse ir net Lietuvoje, ne visiems artistams iš karto pavyko suprasti unikalų režisieriaus mąstymą ir specifinę sceninę kalbą. Tačiau jau per pirmąsias repeticijas susiformavo kelių aktorių branduolys, kuris ir likusius subūrė į vieningą ansamblį, pajungtą bendram kūrybiniam darbui. Neabejotinai išskirtinius savo aktorinės karjeros vaidmenis sukūrė Bojan Navojec (Ivanovas), Luca Anič (Saša), Alma Priča (Zinaida), Luka Dragič (Lvovas) ir kiti. Kaip įprasta Nekrošiaus spektakliuose, net ir mažiausi pjesės epizodiniai vaidmenys, režisieriaus ir aktorių pastangomis, buvo įkūnyti į prasmingus, smagius ir įsimintinus personažus
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės mėnuo parodų lankytojams Kaune – itin palankus. Praėjusį savaitgalį renginių gausa stebino projekto „Gallery Weekend Kaunas“ renginiai (dalis parodų tebevyksta), o jau mėnesio pradžioje duris atvėrusi Tarptautinė Kauno grafikos bienalė kviečia apsilankyti net 5-iose parodose. Apie pagrindinę grafikos bienalės parodą bei keletą kitų dėmesio vertų parodų – šiame tekste.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |