Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Atsinaujinusioje „Menų spaustuvės“ interneto svetainėje www.menuspaustuve.lt Mediatekos skyrius tampa svarbia pažintimi su Lietuvos teatru. Senų, jau neberodomų spektaklių įrašai skaitmeninami ir viešai bei nemokamai prieinami visiems besidomintiems. Šiandien jame sudėti senieji, jau nevaidinami Eimunto Nekrošiaus spektakliai – Lietuvos teatro aukso fondas.
„Užaugo karta, kuri nė nenutuokia, kodėl žmonės naktimis stovėjo prie Jaunimo teatro kasų. Ir kad bilietas į spektaklį tada reiškė kur kas daugiau nei naujausias iPhone modelis šiandien – jis buvo ir prestižas, ir valiuta, ir bilietas į meno šventę su kitais laimingaisiais. O kai kalbame su užsienio teatralais, besidominčiais Lietuvos teatru studentais, taip pat norėtųsi pailiustruoti vaizdais sausus žodžius. Ir net gėda, kad daugiau Nekrošiaus spektaklio įrašų – nors tik keleto spektaklių – galime atrasti rusų kalba iš Rusijos Italijos televizijų, kai kurios ištraukos yra iš Italijos.
![]() |
Skrodžiantis garsų audinio girdėjimas, muzikinio vyksmo įsivaizdavimas salėje neišsitenkančioje erdvėje – išskirtinė pianisto Daumanto Kirilausko muzikavimo savybė. Iki šiol nepažintas jos pasireiškimo formas girdėjome gegužės 17 d. rečitalyje fortepijonų salone „Organum“.
Gerokai brandžiau nei prieš porą metų skambesio tekstūra perteikiama ir naujausioje pianisto kompaktinėje plokštelėje su likusiomis Johanno Sebastiano Bacho partitomis, šįkart Nr. 2 c-moll, Nr. 4 D-dur, Nr. 5 G-dur. Tai dešimtas D. Kirilausko solinis leidinys skaičiuojant pavadinimus (bet vienuolikta plokštelė – dvi apima Ludwigo van Beethoveno devynių sonatų įrašai). Balandžio 29 d. per plokštelės sutiktuves pianistą kalbinusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė viešam kalbėjimui jį atvėrė labiau nei anksčiau, užduodama talpius klausimus – pažindama pašnekovą, ji taip pat samprotavo ne dėliodama galutinius taškus, o brėždama minčių perspektyvas tarsi viršukalnių polifoniją.
![]() |
Gegužės 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos moksleivių ir jų mokytojų koncertas „Pavasario vėjas“, skirtas tarptautinei šeimos dienai bei artėjančiai vaikų gynimo dienai paminėti. Gražia tradicija jau spėjęs tapti renginys kasmet sutraukia vis daugiau klausytojų. Karoliniškių muzikos mokyklos auklėtiniai parengė įspūdingą programą iš klasikos, folkloro, populiariosios muzikos ir džiazo kūrinių. Renginio vedėjų vairas buvo patikėtas Karoliniškių muzikos mokyklos solinio dainavimo mokytojai Gabrielei Pintukaitei ir buvusiam mokyklos akordeono klasės mokiniui Tomui Kavaliauskui.
Kaip ir kiekvienais metais, koncerto organizatoriai suteikė galimybę pasirodyti didžiajai daugumai mokyklos moksleivių – tiek patiems mažiausiems atlikėjams, tiek ir mokyklos suolą jau paliekantiems absoventams. Maloniai nustebino visų filharmonijoje pasirodžiusių atlikėjų sceninė drausmė ir pasitikėjimas savimi – net ir pirmuosius žingsnius muzikoje žengiantys mažieji atlikėjai vienoje didžiausių Lietuvos scenų jautėsi drąsiai ir užtikrintai. Puiki koncerto organizacija leido klausytojams pajusti šventinę nuotaiką ir džiaugtis kiekvienu pasirodymu.
Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.
Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai sugrįžo iš intensyvių gastrolių Prancūzijoje. Paryžiaus teatro „Theatre 71“ scenoje jie suvaidino net šešis spektaklius. Mece ir Nansi rengiamame „Passages“ festivalyje spektaklis parodytas tris kartus. Pristatome prancūzų kritikų atsiliepimus, pasirodžiusius iš karto po spektaklių Paryžiuje ir Mece.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Bene vienas akivaizdesnių pastarųjų metų Vilniaus muzikinių sezonų pokyčių – gerokai aktyviau tvinksintis fortepijono rečitalių pulsas. Tokią situaciją, matyt, lėmė neatsitiktinės priežastys – viena vertus, plačiau išsikerojusi koncertinių salių su gerais fortepijonais (naujai įkurtų ar atkurtų) geografija, antra vertus, muzikinių kūrybinių idėjų bei artistinės tikrovės aspiracijų nestokojanti koncertuojančių pianistų bendruomenė. Ar tik ne šių priežasčių paralelizmas ir sąveika iš dalies pastūmėjo „Organum“ koncertų salės, bet ne tik salės, o ir fortepijonų salono, atidarymą? O kur dar fortepijono rečitaliams atvirai prielankios, ištikimos publikos potroškiai? Mat muzikos instrumentų prekybos įmonė „Organum“, kaip garsiausių fortepijonų gamintojų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Bösendorfer“, „Grotrian-Steinweg“ ir „Petrof“ įgaliotoji atstovė Lietuvoje, šiame kontekste gali vykdyti ne tik tiesiogines savo funkcijas, bet ir inicijuoti autonomiškus koncertų sezonus, sukurti čia kūrybišką, simpatišką ir bičiulišką atmosferą, o atlikėjams – dar ir malonias sąlygas praktiškai patyrinėti instrumentus, pasirenkant savajam koncertui artimiausią.
![]() |
Nuo to laiko, kai futuristas Carlas Carrà paskelbė manifestą, kuriame šalia kitų meno šakų paminėjo ir kvapą, praėjo daugiau nei šimtmetis, bet net ir šiandien, kai jau gerą dvidešimtmetį pasaulinė kvapų meno scena vis intensyvėja, Lietuvoje olfaktorija daug kam tebėra mįslė ir gal net „ne visai menas“. Teisybės dėlei priminsiu, kad pavienių atvejų (tiesa, labai fragmentiškų ir pasitarnavusių tik kaip garso ar vizualios raiškos sukeltų įspūdžių paįvairinimas), būta ir mūsų kultūriniame areale: prisimenu Vidmanto Bartulio performansus, kuriuose muzika sklido kartu su čia pat scenoje gaminamo maisto kvapais, vis dar gyvos legendos apie fluxus hepeningams artimą Gintaro Sodeikos „Baza-Gaza“, kurioje šalia garso ir videovaizdo reikiamu momentu buvo paskleidžiami oro gaiviklių aerozoliai ir deginamos gumos dūmas, užfiksavau ir Laisvydės Šalčiūtės Latako gatvėje vykusį projektą, kai ant nebeveikiančio Vilniaus konditerijos fabriko „Pergalė“ fasado buvo eksponuojamos fotografijos, o šalia jų – buvusią erdvę aktualizuojantys kepamų ir čia pat žiūrovams dalijamų vaflių kvapai. Akivaizdu, kad visais tais atvejais kvapas tarnavo tik kaip papildomas dėmuo, o ne kaip savarankiška ir kūrinio koncepciją savaime pajėgi perteikti medija.
![]() | ![]() | ![]() |