Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.
Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.
Vinterbergas iškart neatskleidžia kortų, nors jau filmo pradžioje gali įtarti, kad jis pasakos apie šeimos dramą. Juk Anos noras keisti gyvenimo būdą ir įpročius neatsirado tuščioje vietoje. Tik geri ketinimai retai pasiduoda įgyvendinami. Didžiulė komunos šeima vis dažniau turi stebėti Anos ir Eriko santykių griūtį, kurią paskatina ir jaunutė Eriko meilužė. Vinterbergas stebi savo herojus iš kito laiko distancijos, bet juk nostalgija neatsiejama nuo supratimo, kad viskas kada nors baigiasi – jaunystė, meilė, gyvenimas. Taip jis išvengia tradicinio meilės trikampio spąstų. Pirmąjį „Dogmos ’95“ filmą „Šventė“ apie tradicinės, melo persmelktos šeimos žlugimą sukūręs Vinterbergas iki šiol išliko provokatorius. Tik šįkart jis kalba apie tai, kaip sunku išsiskirti su įsivaizdavimais apie santuoką, artumą, meilę, bendrumą.
Pas mus visai nežinomas britų režisierius Terence’as Daviesas (g. 1945) sukūrė nedaug filmų, bet laikomas vienu autorinio kino klasikų. Apie Davieso filmą „Terenso Deiviso trilogija“ („The Terence Davies trilogy“, 1983) Jakubas Socha yra rašęs: „Visa anglų režisieriaus kūryba – tai nesibaigiantis autobiografinis filmas, bandymas atkurti prarastą iš laiko iškritusio „aš“ integralumą. Šis procesas reikalauja grįžti į praeitį, nes Daviesas įtikinėja, kad iš tikrųjų turime tik ją. Visa kita yra netvaru – dabartis mums prabėga, ateitis nenumatoma. Į praėjusį laiką besigręžiantis žmogus bando į jį pasižiūrėti iš distancijos, kad kažkokiu būdu susigrąžintų savęs akceptavimą. Ir kartu atgautų ateitį.“
TV3 (20 d. 00.10) parodys Davieso filmą „Gili aistros jūra“ (2011). Jis nukels į 6-ojo dešimtmečio Angliją. Hester (Rachel Weisz) rašo atsisveikinimo laišką. Savižudybei nepasisekus, ji užsidaro bute ir mintimis nuolat grįžta į praeitį, kur yra nuobodi santuoka su įtakingu teisėju Wiljamu (Simon Russell Beale) ir aistringas romanas su pilotu Fredžiu (Tom Hiddleston), vis dar išgyvenančiu Antrąjį pasaulinį karą. Daviesas taip pat rodo meilės trikampį, tik čia herojė geidžia savo meilužio, bet suvokia, kad emocinio ryšio tarp jų būti negali, todėl santykiai neišvengiamai nutrūks. Vyras vis dar myli Hester ir nori ją susigrąžinti. Hester vyro nuoširdžiai gaila, bet ji jau tapo kita, atsidūrė kitame gyvenimo taške ir nesugebėtų vėl tapti aukštųjų sferų džentelmeno žmona.
„Gili aistros jūra“ – 1952 m. Londone pastatytos Terence’o Rattigano pjesės ekranizacija. Nebe pirmoji – 1955 m. filmą pagal ją sukūręs Anatole’is Litvakas pagrindiniam vaidmeniui pakvietė Vivien Leigh. Rattiganas į pjesę sudėjo daug autobiografinių motyvų. Visą gyvenimą jis buvo priverstas slėpti, kad yra homoseksualus (Daviesas taip pat yra gėjus, jo filmuose ši tema skamba dažnai), o parašyti pjesę jį įkvėpė mylimojo, kuris nusinuodijo dujomis, mirtis. Tą dieną, kai sužinojo apie jo mirtį, Rattiganas nusprendė, kad kita pjesė prasidės savižudybės scena.
Amerikiečio Terry Gilliamo karjeros pradžia siejasi su britų „Monty Python“ grupe – jis gamino garsiųjų pašaipūnų animacines užsklandas, kartais vaidindavo jų skečuose, kartu kūrė ir jų vaidybinius filmus. Gilliamas ir vienas pirmųjų kino postmodernistų – jo „Brazilija“ iki šiol išsiskiria ir vizualumu, ir ironija. LRT Kultūra (20 d. 23 val., LRT, 21 d. 00.30) parodys Gilliamo filmą „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1998), sukurtą pagal Hunterio S. Thompsono autobiografinę to paties pavadinimo knygą („Fear and Loathing in Las Vegas: A Savage Journey to the Heart of the American Dream“, 1971).
Veiksmas prasideda, kai žurnalistas Hanteris, pasivadinęs Rauliu Djuku (Johnny Depp), išsirengia į Las Vegasą rašyti apie motociklininkų varžybas. Kartu su juo važiuoja daktaru Gonzo (Benicio del Toro) pasivadinęs teisininkas. Vyrai vežasi ir lagaminėlį, pilną įvairiausių narkotikų. Tikslas suformuluotas taip: „Tas, kas išlaisvina savyje žvėrį, nebejaučia skausmo būti žmogumi.“ Todėl žurnalisto misija atsiduria antrame plane.
Galima sakyti, kad filme viskas yra šlykštu – veikėjai, narkotinės vizijos, kičo pragaras Las Vegasas. Trumpai tariant, tai ne amerikietiškas sapnas, o tikras amerikietiškas košmaras. Baimės taip pat filme daug – veikėjai bijo būti demaskuoti policininkų, viešbučio, kuriame apsistojo, sąskaitų, apkaltinimo, kad suvedžiojo nepilnametę. Tačiau didžiausia jų baimė – pasišlykštėti pasauliu ir savimi. Arba suprasti, kad niekas neturi prasmės.
Ekrane – 1971-ieji, vyksta karas Vietname, vienas po kito miršta perdozavę maištaujančio jaunimo stabai, trumpai tariant, baigiasi „gėlių vaikų“ aukso amžius. Gal todėl Deppo herojus taip nostalgiškai prisimena 7-ojo dešimtmečio pradžią, kai gyvenimas dar turėjo tikslą ir prasmę. Gilliamas jaučia nostalgiją hipių rojui ir kuria rekviem kontrkultūrai, tik katarsio jo filme negali būti. Užtat yra puikus Deppas, kuriam dabar, ypač po dar vieno filmo apie Karibų piratus, taip pat gali pajusti nostalgiją.
Jūsų – Jonas Ūbis
