7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Keletas „Eglės“ inspiracijų

Mintys po Laimio Vilkončiaus roko operos premjeros

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 20 (1214), 2017-05-19
Muzika
Monika Pundziūtė (Eglė). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Monika Pundziūtė (Eglė). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)

Jau gerą pusmetį išgirdusi apie pagonybę krūpteliu. To, ką buvo normalu suvokti kaip mūsų tautos mitą, istoriją, pagarbą protėviams ir amžiną būtį, po kai kurių veikėjų kalbų pradedu purtytis lyg kokio užkrato. Bijau, kad pagal savo siaurą suvokimą iš aukštų tribūnų netrukus bus subanalinta ir mūsų mitologija – tie dvasinio turto klodai, iš kurių daug ko semiasi ir menas (ne tik lietuviškas, prisiminkime muzikos šedevrus nuo Richardo Wagnerio iki, pavyzdžiui, skandinavų kūrėjų). Manau, daugelis dabarties žmonių pagonybę priimame kaip senąjį baltų tikėjimą, o ne mūsų religiją, kad ir kaip to norėtų butaforija pasidabinę šiandieniniai pseudožyniai ir vaidilutės. Netgi kalbėdami apie kažkokį „įteisinimą“. Pagonybė tapo mitologija, tautosaka, pasaka, kuri niekada nevirs tikrove. Vienas nuostabiausių lietuvių tautosakos lobyno perlų yra „teogoninis mitas“ (pasak Gintaro Beresnevičiaus) „Eglė žalčių karalienė“, kurioje herojai (dievybės) transformuojasi, keičia pavidalus ir juda tarp kosmoso sferų, egzistuoja ne tik baltų, bet ir Egipto, indų mitologijoje, kas išplečia archajinių mūsų tautos šaknų suvokimą iki begalybės. Ši pasaka iki šiol suteikia neaprėpiamus horizontus interpretacijoms, hipotezėms, moksliniams ir jausminiams atradimams, netgi aktualijoms. Visai neseniai, pernai, buvo parodytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, jungiantis keletą semantinių lygmenų, kontroversiškai traktuojamų politinių ir mitinių prasmių. Ne vienas simbolis iškilo ir šįkart, klausantis Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pagal Sigito Gedos libretą. Daugiau nei prieš 30 metų „Eglės žalčių karalienės“ tema draugėn subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, poetą Sigitą Gedą ir idėjos iniciatorių Vytautą Kernagį, kuris ketino operą pastatyti, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. Gaila, kad „Eglė“ tuomet nepasirodė scenoje – būtų sukėlusi tikrą revoliuciją ir smarkiai sudrebinusi sovietų ideologijos pamatus. Tiesa, neišvengiami dalykai būtinai įvyks – šį revoliucinį darbą akademinės muzikos srityje nudirbo Bronius Kutavičius, savo muzikoje atvėręs unikalius baltiškus klodus ir pažadinęs ne tik kultūrinio, bet, galima sakyti, ir politinio atgimimo bangą.

 

Taigi, krūptelėjau išgirdusi, kad Kongresų rūmų scenoje bus atgaivinta pagoniškoji „Eglė“. O ją išvydusi galiu pasakyti: tai neeilinis įvykis, sustatęs į vietas tikrąsias ir tariamas vertybes. Tikri profesionalai (o ne save taip vadinantys, kaip dabar madinga) įrodė, jog talentingai padarytas darbas, o šiuo atveju sukurtas kūrinys, yra nemarus ir modernus išlieka dešimtmečiais, o šiandieniniame politiniame kontekste – dar ir aktualus. Argi vėl nestovime ant apsisprendimo slenksčio? Ką mums reiškia Lietuva, mūsų tauta? Ar bus kam ją ginti, ar bus kam joje gyventi? „Eglėje“ išgirdau ir arijų apie godumą, auksą ir sidabrą – už juos galime atiduoti ne tik seserį Eglę, bet ir tėvynę. O kiek turime lizdų, iš kurių lenda žiurkės „žiurkinės spalvõs“, anot S. Gedos? Sunkiojo roko stiliaus ariją apie simbolines žiurkes dainavęs Vladas Bagdonas sukėlė audringą publikos reakciją ir aplodismentus.

 

Tai kontekstai. Žiūrint iš meninės pusės, gal kas ir numos ranka, jog tai „tik“ roko opera, suprask, nerimtas reikalas. Žinau daugybę aukštus postus užimančių žmonių, kuriems, pagal jų pasisakymus ir „idėjas“, apskritai visas menas ir kultūra yra nerimtas reikalas, ką jau kalbėti apie investicijas į jį ar finansavimą. Bet grįžtant prie lietuviškų roko operų – jų turime vos keletą. Ir jokiu būdu nereikia jų tarpusavy lyginti. Į visas jas įdėta daug talento ir meilės. O sukurti scenos veikalą, kuris nenusileistų pasauliniams pavyzdžiams ir būtų originalus, – reiškinys, prilygintinas žygdarbiui. Sunku patikėti, jog „Eglę“ L. Vilkončius sukūrė daugiau nei prieš tris dešimtmečius (kai tuometė Sovietų Sąjunga neigė vakarietišką muziką ir net draudė jos klausytis). Tai neabejotinai modernios, gyvai alsuojančios muzikos, nepriekaištingos formos ir dramaturgijos, širdį veriančių melodijų ir gyvybingų ritmų opusas su tautiniu atspalviu muzikoje ir egzistencialistiniu tematikoje. Ir prilygstantis genialiesiems S. Gedos tekstams (beje, ne iš piršto laužtiems, o grįstiems moksliniais etnoso tyrinėjimais), kas tikrai nelengva. Tai sudėtinga muzikinė drobė, kurioje solistų partijos nė iš tolo neprimena pigaus popso, o orkestrinė partitūra (simfoninį kolektyvą dar papildo ir vadinamoji ritmo grupė) yra sodri, reljefiška, daugiasluoksnė, spalvinga.

 

Visi solistai ją atliko įsijautę, užsidegę, profesionaliai. Ypač išskirtini operos scenos meistrai Tadas Girininkas (Kariūnas), Mindaugas Zimkus (Artojas), niekada nenuviliantis rokeris Česlovas Gabalis (Girinis), publikos mylimas Vladas Bagdonas (Rupūžė). Žilvino vaidmenį pagirtinai atliko Jeronimas Milius, puikiai valdydamas balsą, kurdamas įvaizdį. Nepaprastai gražų ir stiprų balsą turi Monika Pundziūtė (Eglė). Neturėčiau jai priekaištų, įsijautimo į vaidmenį netrūko, tačiau jautėsi, kad dainininkę vis dar yra užvaldęs kitoks muzikos stilius, dainavimas anglų kalbos maniera, galbūt šiek tiek trūko patirties stambaus masto veikalui. Nedažnai tokiame žanre pasirodo choras „Bel canto“ (vadovas Egidijus Kaveckas), tačiau jis, kaip ir jaunieji Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai (vadovas A. Novikas), patikimai ir švariai atliko komentuojančių ir replikuojančių paslaptingų pasaulių gyventojų vaidmenį. Drąsiai pasirodė ir mažieji dainininkai – Eglės vaikai. Koncertiniam „Eglės“ atlikimui, beje, akivaizdžiai per mažoje erdvėje, skoningų minimalių režisūrinių sprendimų sugalvojo režisieriai Dalia Ibelhauptaitė ir Gediminas Šeduikis.

 

Didžiausią pagarbą dėl „Eglės“ reikia išreikšti Gintarui Rinkevičiui ir jo vadovaujamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, kuris ėmėsi prikelti nepelnytai ilgus dešimtmečius to laukusį veikalą. Šiuo svarbiu įvykiu gegužės 11 ir 13 dienomis orkestras užbaigė ir savo turiningą 28-ąjį koncertinį sezoną. Jis, beje, buvo itin reikšmingas lietuvių muzikai. Pernai gruodžio mėnesį orkestras parodė Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ koncertinį atlikimą (pirmą kartą opera atgaivinta prieš dešimtmetį), kuris buvo skirtas kompozitoriaus 100-mečio paminėjimui. Ar suteikti šansą anksčiau neįgyvendintiems mūsų autorių veikalams tampa orkestro veiklos tendencija? Jei taip, tuomet sveikinu vienintelį kolektyvą, kuris atlieka šią svarbią kultūrinę misiją. „Eglės“ premjera – dar vienas šio orkestro ir jo bendražygių pasiaukojimo įrodymas, kaip įprasta, tokiems projektams nesulaukus deramos paramos ir reikalingo dėmesio. Labai tikiuosi, jog roko opera „Eglė“, pastatyta jau kaip pilnavertis teatrinis veikalas, iškeliaus į dideles scenas ir arenas. Ji leis ne tik pasimėgauti, kaip L. Vilkončius mėgsta sakyti, „svinguotos muzikos“ malonumais, bet galbūt savo skleidžiamomis idėjomis paskatins geriau pažinti savo etnoso gelmes.

Monika Pundziūtė (Eglė). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Monika Pundziūtė (Eglė). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Jeronimas Milius (Žilvinas), Tadas Girininkas (Kariūnas), Mindaugas Zimkus (Artojas), Česlovas Gabalis (Girinis). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Jeronimas Milius (Žilvinas), Tadas Girininkas (Kariūnas), Mindaugas Zimkus (Artojas), Česlovas Gabalis (Girinis). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)