Dešimt metų ir likęs gyvenimas

Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.

Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės Fan Bingbing talentą ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet aštriu liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.

„Aš nesu ponia Bovari“ režisierius surado tinkamą pasakojimo intonaciją – komizmas čia neatsiejamas nuo dramos, satyra – nuo kruopščiai ir tiksliai įvardytos kasdienybės, monotonijos filme atsiranda tik persiritus į antrą pusę, kai Ksuelian veiksmai vis labiau įgyja grotesko atspalvį. Intonaciją atitinka ir filmo vaizdas. Ksuelian namuose filmuoti vaizdai primena senas kinų miniatiūras: lyg sekdamas ankstyvųjų nebylių filmų kūrėjais, kurie kadre išryškindavo veidą ar svarbią detalę, uždengdami likusią jo dalį, Feng Xiaogang rodo provincijos gyvenimo vaizdus, stilizuodamas juos lyg naivius ir spalvingus paveikslėlius. Jau išplėsti, kvadratiniai kadrai rodo miestus ir pirmiausia Pekiną, kuriame sprendžiamas visos tautos ir konkretus Ksuelian likimas.

Tačiau moters drama – tik viena iš „Aš nesu ponia Bovari“ temų. Šis kameriškas filmas – ir satyriškas kinų biurokratijos bei visuose visuomenės sluoksniuose išvešėjusios korupcijos tyrinėjimas. Kartu tai ir bandymas suprasti šių dienų kinų mentalitetą, juolab kad biurokratija, regis, persmelkė visus visuomenės sluoksnius. Kiekvienas Ksuelian oponentas – valdininkas ar teisėjas – turi giminaičių, draugų, kolegų, kurie tampa aktyviais dramos dalyviais, nes vieni suinteresuoti padėti valdininkui ir patys iš to ką nors gauti, kiti atvirkščiai – užimti prasikaltusiojo vietą. Pagaliau net nereikia turėti ryšių su valdžia, kad galėtum pakenkti kaimynui. Kai Ksuelian sumanys pasikarti, sodo savininkas patars jai tą daryti kaimyno sode, nes taip konkurentas gali prarasti dalį savo išaugintų gėrybių pirkėjų.

„Aš nesu ponia Bovari“ sulaukė ne tik Kinijos ar Azijos kino apdovanojimų, bet ir San Sebastiano kino festivalio „Auksinės kriauklės“ geriausiam filmui ir prizo už geriausią moters vaidmenį Fan Bingbing. Tačiau po filmo negalėjau atsikratyti minties, kad kritikuodami biurokratiją „Aš nesu ponia Bovari“ kūrėjai kartu ir šlovina valdžią, kuriai esą rūpi kiekvienas eilinis žmogus. Filmas man priminė dabar itin mėgstamą posakį apie „minkštąją galią“ ir senus sovietinius filmus, kritikuojančius biurokratus. Tai dažniausiai būdavo komedijos, kurių herojus arba herojė, naiviai pakilę į kovą su biurokratijos mašina, po visų komiškų peripetijų gaudavo simbolišką morką. Panašiai kaip ir Ksuelian, kurios problemas po dešimties beviltiškos kovos metų bando spręsti (žinoma, ne savo noru) vietiniai biurokratai, nes pagaliau gavo tokį nurodymą „iš viršaus“. Ksuelian ilgai trukusi kova nebepadės, bet naivų žiūrovą gal net sujaudins vaizdai, kuriuose aukščiausi šalies pareigūnai kalbasi apie tai, kaip padėti moteriai, net žino jos vardą bei bėdas. Taip ekrane ir vėl pasikartoja mėgstamas totalitarinių valstybių teiginys, esą aukščiausiai valdžiai nuoširdžiai rūpi net provincijos nelaimėlės likimas, tik ji nenutuokia, kaip elgiasi žemiausios grandies pareigūnai.