Naują sezoną Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo žėrinčia muzika, o dirigavo jo meno vadovas, tarptautinio Grzegorzo Fitelbergo konkurso pagrindinio prizo laimėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Modestas Pitrėnas. Per repeticijos pertrauką prieš sezono atidarymą kalbėjomės su dirigentu apie orkestro planus. „Jums labai pasisekė – esu puikios nuotaikos, nes orkestras tikrai gerai groja!“, – iš karto pasakė maestro.
![]() |
Naujasis Keistuolių teatro sezonas alsuos pokyčiais – tiek vykstančiais jau dabar, tiek laukiančiais netolimoje ateityje. Vienas iš teatro įkūrėjų, aktorius bei režisierius Aidas Giniotis teigia, jog per ateinančius mėnesius Keistuoliai ne tik pristatys kelias naujas premjeras, bet ir atsisveikins su vienu dideliu bei svarbiu etapu, kurio baigtį žymės ne tik kitais metais sukaksiantis solidus trisdešimties metų jubiliejus, bet ir prasidėsianti teatro patalpų rekonstrukcija. Šių artėjančių pasikeitimų akivaizdoje Keistuolių teatras nusprendė nesidengti po skambiais šūkiais ir naujame sezone tikisi su žiūrovais pasidalinti vidinėmis teatro nuotaikomis, užmegzti betarpiškesnį ryši bei pristatyti komandiniame darbe gimusius atradimus.
Vienintelė sezono premjera suaugusiems – režisierės Ievos Stundžytės komedija „12 naktis, arba Kaip norite“ pagal V. Šekspyrą – į teatro sceną sugrąžina besąlygiškos meilės paieškas. Spektaklyje pasirodantys skirtingų kartų aktoriai savitai bei šiuolaikiškai interpretuoja klasikinę pjesę, ieškodami atsakymo į klausimą – mylėti ar būti mylimiems?
![]() |
Penktadienį Los Andžele mirė amerikiečių aktorius Harry Deanas Stantonas. Jam buvo devyniasdešimt vieneri. Stantonas vaidino Davido Lyncho, Martino Scorese’s, Franciso Fordo Coppolos, Wimo Wenderso, Paolo Sorrentino filmuose, iš viso nusifilmavo per 250 filmų. Sužinojęs apie aktoriaus mirtį, Lynchas pareiškė: „Visi jį mylėjo, ir ne be priežasties. Jis buvo nuostabus aktorius (net daugiau nei nuostabus) ir nuostabus žmogus.“ Garsus kritikas Rogeris Ebertas kadaise suformulavo tokią taisyklę: „Joks filmas su Harry Deanu Stantonu arba M. Emmetu Walshu antro plano vaidmenyse negali būti blogas.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Praėjusį teatro sezoną bene didžiausiu nusivylimu teatro pasaulyje tapo ilgai laukto spektaklio „Tartiufas“ atšaukimas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Beveik du tūkstančiai žiūrovų grąžino bilietus, atgavo sumokėtus pinigus ir ilgai laukto spektaklio nepamatė. Viešumoje pasigirdo įvairių versijų, viena iš jų buvo neva spektaklis atšaukiamas dėl valdžios cenzūros, kurios griebtasi dėl itin drąsių režisieriaus deklaracijų. Ar taip yra iš tiesų, žiūrovai galės jau greitai įsitikinti patys, nes po ilgų svarstymų nuspręsta spektaklį sugrąžinti į LNDT Didžiąją sceną.
Rugsėjo pirmomis dienomis Oslo nacionaliniame teatre Oskaras Koršunovas pristatė šokiruojančią premjerą pagal britų dramaturgės Saros Kane pjesę „Apvalytieji“ ir iškart po to grįžo į Vilnių kurti „Tartiufo“ bei repetuoti „Kankinio“ su nauja aktore Beata Tiškevič.
„Taip jau išėjo, kad Norvegijoje sėkmingai pasiekęs finišą, šokau į kitą finišo tiesiąją Lietuvoje. Ne mažiau pavydėtinoje situacijoje yra ir visi teatro darbuotojai: technikai, aptarnaujantis personalas, kai kurie aktoriai, nes ką tik išleidę daug darbo pareikalavusią premjerą „Lokis“, jie puola į kitą ne mažiau iššūkių keliantį Didžiosios salės spektaklį, kurio premjera jau visai greitai.
![]() |
Pirmadienį Gdynėje prasideda 42-asis lenkų vaidybinių filmų festivalis. Jį atidarys animacinis pilnametražis filmas „Tavo Vincentas“ („Twój Vincent“). Taip festivalio rengėjai nori pagerbti lenkų animacinio kino septyniasdešimtmetį. Ta proga festivalyje bus parodyta ir klasikinių lenkų animacinių filmų programa, vyks retrospektyvos. Atidarymo filmą jo kūrėjai Dorota Kobiela ir Hugh Welchmanas vadina tapybine animacija – kiekvienas iš 65 tūkstančių filmo kadrų nutapytas rankomis. Kuriant filmą dalyvavo 125 dailininkai iš viso pasaulio, ekrane atgaivinę per šimtą Vincento van Gogho paveikslų ir papasakoję apie dailininko gyvenimą bei mirtį.
![]() | ![]() | ![]() |
Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Netrukus Kaune jau dvidešimt septintąjį kartą sumirgės afišos, kviečiančios į tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį AURA 27, kuris vyks spalio 5-8 dienomis. Laukiantiems festivalio kaip visuomet bus pasiūlyta įvairi programa, tad kiekvienas žiūrovas galės rinktis savo favoritus. Pradžiai – žvilgsnis į atidarymo vakarą.
Su „Auros“ trupe dirba vokiečių kūrėjai
Festivalio atidarymo vakarą – spalio 5 dieną – publikos laukia intriguojanti premjera. Tai Kauno šokio teatro „Aura“ ir vokiečių kompanijos „Bodytalk“ bendras kūrybinis produktas – spektaklis „Glück / Laimė \ Счастье“. Prieš daugelį metų pamatytas B.Letukaitės sukurtas spektaklis „Aseptinė zona arba Lietuviškos sutartinės“ vokiečių kūrėjams paliko neišdildomą įspūdį, tad šie nusprendė susirasti „Aurą“ ir pasiūlyti bendradarbiavimą.
Choreografės Yoshiko Waki and režisieriaus Rolfo Baumgarto įkurtas šokio teatras „Bodytalk“ pelnė tarptautinį pripažinimą. Šokio kritikų šio teatro pasirodymus vertinančiuose tekstuose naudojamas žodynas: radikalu, brutaliai juokinga, grubu, negailestinga, riebu, be tabu.
Kokia kryptimi pasisuks kūrybinis „Auros“ trupės ir kompanijos „Bodytalk“ bendradarbiavimas, žiūrovai galės pasmalsauti festivalio atidarymo vakarą. Kol kas spektaklio kūrėjų laukia intensyvus repeticijų laikas.
![]() |
Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.
Nesu nei didelis ligonis, nei kulinaras mėgėjas, nei sodininkas, nei statybininkas, nei, neduok Dieve, medžiotojas ar žvejys, negroju armonika ir nesidomiu tautiniais šokiais, negeriu alaus ir nesergu už lietuvišką krepšinį, nuo tautinės estrados žvaigždžių paprastai man susuka vidurius, o vadinamosios gyvenimo būdo laidos įvaro depresiją – suprantu, kad niekad neprilygsiu visoms toms stilingoms ministerijų ir verslo rožėms arba prakutusiems emigrantams, juolab nesuprasiu jų didžiųjų tragedijų bei dramų. Tad man lietuviškų televizinių pramogų akivaizdžiai trūksta. LRT net visaip žadėtą naują Editos Mildažytės pramoginį šou šį sekmadienį išėmė iš programos. Gal išsigando stebuklingai atsivėrusios vedėjos energijos ir temperamento?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Heinerio Goebbelso „Stifterio daiktai“ prasideda nuo garsų – jie skamba žiūrovams dar tik renkantis į salę, o prigesus šviesoms pereina į instaliaciją-spektaklį, natūraliai įsiliedami į jo tėkmę ir puikiai prisiderindami prie keisto, siurrealaus scenovaizdžio. Jo pagrindą sudarančios pianolos kuria reikšmingą dalį muzikos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||