Šlovinantys muziką

Naują sezoną Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo žėrinčia muzika, o dirigavo jo meno vadovas, tarptautinio Grzegorzo Fitelbergo konkurso pagrindinio prizo laimėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Modestas Pitrėnas. Per repeticijos pertrauką prieš sezono atidarymą kalbėjomės su dirigentu apie orkestro planus. „Jums labai pasisekė – esu puikios nuotaikos, nes orkestras tikrai gerai groja!“, – iš karto pasakė maestro.

Šis sezonas – jau trečias vyriausiojo dirigento pareigose. 2015 m. rugsėjį Jūsų diriguojamas orkestras atliko spalvingą programą, kurią mūsų publika ir šiandien su pasigėrėjimu pamena. Tuomet, minėdami Mykolo Kleopo Oginskio gimimo 250-ąsias metines, atlikome jo Polonezų siuitą simfoniniam orkestrui ir simfoninės muzikos „briliantus“ – Felixo Mendelssohno koncertą smuikui, Gioacchino Rossini–Ottorino Respighi siuitą iš baleto „Stebuklinga krautuvėlė“ bei Maurice’o Ravelio choreografinę poemą „Valsas“. Kas paskatino naująjį simfoninės muzikos koncertų sezoną pradėti, iš pirmo žvilgsnio, sunkiai derančiais kūriniais – gilaus filosofo Gustavo Mahlerio opusu ir dūdomis tviskančiu Edwardo Elgaro maršu?

Atrodo, tik neseniai grojome žaismingą Respighi muziką, siautulingąjį Ravelio „Valsą“, o štai jau trečiasis mūsų bendras sezonas... Kalbant apie „dūdas“ – Mahlerio muzikoje taip pat jos skamba, tačiau, be abejo, visai kitaip nei Elgaro „Iškilmių marše“. Žinoma, Mahleris savo muzikine mąstysena, koloristika, įvairių žanrų sinteze penkiasdešimčia metų aplenkė savo amžininkus. Tačiau negalime nepastebėti ir tam tikro mokymosi iš to laikotarpio simfoninės muzikos grandų kūrybos: šioje, Pirmojoje simfonijoje girdžiu Rytų klasikos dvelksmą. Matyt, Austrijos ir Vengrijos imperijos slaviškoji, visų pirma Dvořáko, muzika kompozitoriui buvo žinoma. Čaikovskio, Griego įtaka taip pat akivaizdi. Bet visa tai yra meistriškai sujungta. Ir „dūdos“, apie kurias kalbėjome, nėra transcendentinės, jos tarsi „išmoktos“ iš bendrosios muzikinės literatūros. Tai ypač aiškiai jaučiama pompastiškame Mahlerio simfonijos finale. Simfonija dedikuota aukščiausiajam Visagalio kūriniui – Žmogaus-titano asmenybei su visomis tamsiosiomis ir skaidriomis pusėmis.

Mahlerio simfoniją LNSO ne kartą atliko diriguojant ilgamečiam orkestro meno vadovui Juozui Domarkui. Kas sieja jūsų, kaip mokinio, ir Mokytojo interpretacijas?

Atskleisiu mažą paslaptį: knygų lentynoje turiu Maestro dovanotą šios simfonijos partitūrą. Manau, kad tai – pirmoji partitūra, kurią mano mokytojas diriguodavo atmintinai. Paskutiniame leidinio puslapyje dirigentai pasižymi, kada ir kur atliko kūrinį. Ši metrika atskleidžia, kad per pirmuosius dešimt metų J. Domarko diriguojamas kūrinys skambėjo keturiose valstybėse ne mažiau nei dvylika kartų. Vadinasi, Mahlerio Pirmoji simfonija diriguota kasmet, o neretai tris keturis kartus per metus. Įrašai rodo, kad pradėta diriguoti bebaigiant studijas Sankt Peterburge. Galime manyti, kad šiuo kūriniu Maestro brandino ne tik save, bet ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Žinoma, partitūroje randu daug gražių palinkėjimų, kaip atlikti vieną ar kitą muzikinį epizodą. Šios remarkos man ir šiandien yra labai vertingos, daug iš jų mokiausi. Na, o kalbant apie simfonijos atlikimą, galima sakyti, esu kitas žmogus, turintis savo kūrybinį kelią. Gal ne visuomet jis teisingas, gal po dešimties metų pasuksiu į kitokį kūrybinį vieškelį... Pastebiu, kad kas keletą metų diriguodamas didžiąsias simfonijas stengiuosi pateikti naujai, nekartoti buvusios interpretacijos, bandau natūraliai, remdamasis savo patirtimi, atrasti naują požiūrį ir įtikinančiai pateikti jį orkestrui bei puikiai naujoves pastebinčiai publikai. Tik šiame kelyje matau dirigento augimą ir aiškios vizijos pateikimą sėdintiems aplink tave. O kalbant apie Elgarą galima sakyti, jog, paaiškėjus apie Koncerto violončelei atlikimą, prisiminiau puikiuosius šio žymaus britų kompozitoriaus maršus. Tad susidėliojo žėrinti, fanfarinė ir muziką šlovinanti programa. Elgaro maršas griausmingai praplėš 77-ojo sezono koncertinę uždangą.

Pagausėjo orkestro gastrolių – Tauragė, Mažeikiai..., Taivanas, Bankokas... Kas paskatino plėsti orkestro geografiją?

Turiu gana daug muzikinių kontaktų užsienio šalyse, tačiau organizaciniais gebėjimais pasigirti negalėčiau. Ryšiai – dar ne viskas. Organizuojant koncertines keliones tenka komerciškai bendrauti, derėtis. O dar su Azijos šalių atstovais, kurių nuomonės ir nuostatos dažnai būna permainingos. Tai didžiulis, atsakingas ir labai įtemptas darbas. Galime pasidžiaugti, kad filharmonija turi tokių derybininkų. Keliones į tolimąsias šalis sieju su Baltijos šalių, žinoma, ir Lietuvos, Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu. Mums tenka kultūros ambasadorių misija, esame įpareigoti skleisti žinią apie aukštos kultūros ir europinio mentaliteto šalį.

Ar ne paslaptis, kaip planuojate asmeninę dirigento karjerą? Pasaulio spauda rašė apie Jūsų laimėtą konkursą į solidžias pareigas Šveicarijoje.

Kitų metų rugpjūtį tampu Sankt Galeno simfoninio ir operos teatro orkestro vyriausiuoju dirigentu. Šveicarai planuoja labai tolimus muzikinius įvykius. Vakar telefonu kalbėjome su vietinės operos direktoriumi apie 2020–2021 metų pastatymus. Mums dar neįprasta, o jiems tai natūralu. Teatras yra gyvas, sudėtingas organizmas ir gerais atlikėjais privalo rūpintis iš anksto, derindamas repertuarą, datas ir kitus svarbius aspektus. Juo labiau kad šis teatras netrukus ketina atnaujinti interjerą. Ateityje labai norėčiau derinti muzikinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje.

Koks simfoninės muzikos sezonas laukia orkestro ir visų muzikos mylėtojų?

Kaip minėjau, kaip svarbiausia gija tęsis jubiliejinis Nepriklausomybės paskelbimo motyvas. Lietuva – daugiatautė šalis, tad atliksime ne vien lietuvišką muziką. Skambės žydų muzikiniai šedevrai, klausysime lenkų, rusų, baltarusių ir kitų tautų muzikos. Tačiau dominuos Lietuvos solistai – repatrijuojantys, čia reziduojantys ir tiesiog gerai žinomi tautiečiai. Esame nacionalinis simfoninis orkestras, tad klausytojams pateiksime daug nacionalinės muzikos, tačiau, kaip rodo sezono atidarymo koncertas, būsime atviri visai vertingai pasaulio simfoninei muzikai.

Spaudos konferencijoje paminėjau žodį „tvarumas“. Jis labai svarbus dirbant su orkestru. Žodis „stabilumas“ asocijuojasi su statika, na o „tvarumas“ turi laisvės, tęstinumo atspalvį. Nepaprastai džiaugiuosi, stebėdamas orkestrą įgaunant vis daugiau profesionalios etikos, dingsta neprognozuojamas „bangavimas“. Kolektyvas, diriguojant įvairiems dirigentams ir muzikuojant įvairiems solistams, griežia kokybiškai, pasitempęs. Šis profesinės kokybės siekis man yra labai svarbus ir brangus. Kaip ir tai, kad orkestro muzikai vis dažniau prieina, klausia, domisi konkrečios muzikos atlikimo niuansais, polemizuoja, diskutuoja. Tai, mano manymu, labai vertinga praktika, rodanti, kad mums tikrai nėra vis vien, ką ir kaip atliekame.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Remigijus Vitkauskas