„Stifterio daiktai“ Klaipėdoje

Heinerio Goebbelso „Stifterio daiktai“ prasideda nuo garsų – jie skamba žiūrovams dar tik renkantis į salę, o prigesus šviesoms pereina į instaliaciją-spektaklį, natūraliai įsiliedami į jo tėkmę ir puikiai prisiderindami prie keisto, siurrealaus scenovaizdžio. Jo pagrindą sudarančios pianolos kuria reikšmingą dalį muzikos.

Vokiečių režisierius ir kompozitorius Heineris Goebbelsas į Klaipėdą atvežė „Stifterio daiktus“ – instaliaciją-spektaklį, parodytą pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tie, kurie domisi šio kompozitoriaus ir režisieriaus kūryba, jau turėjo progą Vilniuje išgirsti jo muzikos – kūrinį orkestrui iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“) 2007 m. ir „Aus einem Tagebuch. Short notes for orchestra“ 2014 m. „Gaidoje“, taip pat išvysti tris pastatymus: „Haširigaki“, 2006 m. parodytą „Sirenų“ teatro festivalyje, „Eraritjaritjaka“ 2008 m. ir „Max Black“ 2014 m. „Gaidos“ festivaliuose. Abiejuose pastaruosiuose vaidino charizmatiškasis André Wilmsas, kurdamas ir valdydamas didžiąją dalį abiejų spektaklių magijos, o „Stifterio daiktuose“ Goebbelsas jau kūrė magiją pats, pasitelkęs kompiuterį ir programą Max/MSP – šį kartą jam neprireikė nė vieno aktoriaus. Kūrinys primena tam tikrą vyksmą, instaliacija artima tiek spektakliui be aktorių, tiek muzikos kūriniui be atlikėjų.

Muzikos kūrinių sandaros logika dažnai veikia Goebbelso pastatymus, akivaizdi ji ir „Stifterio daiktuose“. Toks įspūdis kyla galbūt dėl to, jog čia nėra aktorių, gal todėl muzika labiau atkreipia į save dėmesį: Klauso Grünbergo scenografiją (taip pat apšvietimą ir videoprojekcijas) sudaro ir skambesį kuria penkios kompiuteriu valdomos pianolos, kuriomis pačiais įvairiausiais būdais išgaunami garsai plėtoja žymiausių XX a. fortepijono muzikos novatorių – Henry Cowello, Johno Cage’o, Conlono Nancarrow, George’o Crumbo – atradimus. Kartu su jais susipina įvairūs industriniai triukšmai, gamtos garsai ir balsai bei tekstai. Spektaklis nestokoja ir asmeniškumų: skamba Johanno Sebastiano Bacho Itališkojo koncerto lėtosios dalies, paties Goebbelso skambintos vaikystėje, citata, ji itin įtaigi, nepaisant begalinio žinomų Bacho muzikos panaudojimo įvairiausiuose kūriniuose ir kontekstuose kiekio. Ypatingą „Stifterio daiktų“ semantinį sluoksnį sudaro tekstai: etnografiniai balsų įrašai, interviu su Claude’u Lévi-Straussu ir Malcolmu X, Williamo S. Burroughso ir, aišku, paties Adalberto Stifterio – XIX a. pradžios vokiečių romantiko – tekstai. Visi šie garsiniai elementai puikiai ir labai elegantiškai dera Goebbelso, tarsi kokio alchemiko, lengvos rankos palytėti. Gal kiek atitolęs nuo kitų įrašų dvasios buvo lietuviškas Stifterio novelės įrašas.

„Stifterio daiktai“ Goebbelso kūrybos ir XX a. muzikos gerbėjams netampa kažkuo netikėtu ar labai įaudrinančiu vaizduotę. Instaliacija atrodo kaip nugludintas estetinis darinys, kuriame visa, kas vyksta, turi savo užslėptą prasmę, kurią įminti palikta kiekvienam žiūrovui / klausytojui individualiai. Goebbelsas audžia jam taip būdingą asociacijų lauką tarsi magas jam vienam težinomu būdu, o vieniems ar kitiems šio lauko elementams nelieka abejingas nė vienas, dalyvaujantis šiose kompiuterio valdomose apeigose. Vanduo, rūkas, ledas, lietus, metalas ir akmenys – visa tai tampa sinkretiniu vaizdo ir garso monolitu. Dėl daugelio kūrinį sudarančių garsinių ir vaizdinių sluoksnių žiūrovai tikrai ne visada gali koncentruotis iš karto į visus, bet net individualus pavienių jo elementų fiksavimas ir suvokimas jau veda autoriaus sugestionuojamais prasminiais vingiais. Sumišusi abstrakti ir labai konkreti jutiminė patirtis kiekvienam sukelia itin asmeniškas asociacijas, kurios ir yra Goebbelso tikslas. Jis tarsi architektas sukuria statinį, šiuo atveju – garso ir vaizdo instaliaciją, kuri kiekvieną paveikia labai individualiai. Prasmės kuriamos ne tiek per žodinius tekstus ar abstrahuotus, o kartais visiškai konkrečius garsus, kiek pasinaudojant jų susidūrimais, tarpusavio sąveikomis bei santykiu su skaidrėmis ir keistu išardytų bei preparuotų instrumentų muzikiniu scenovaizdžiu. Nepaisant gausybės įvairiausių instaliaciją sudarančių elementų, nekyla jokių tarpusavio prieštaravimo ženklų: viskas darnu, sustyguota ir surežisuota taip, kad organiškesnio jų ryšio, regis, neįsivaizduotum. „Stifterio daiktai“ pasižymi kameriškumu, net intymumu ir keista magija, kuriai iki galo atsiskleisti kiek trukdė aplinka. „Švyturio“ arena buvo pasirinkta kaip vienintelė patogi erdvė Klaipėdoje, kurioje galima sutalpinti visą „Stifterio daiktų“ mašineriją. Tačiau didžiulė tuščia erdvė aplink, spektaklio šviesų apšviestos tuščios žiūrovų tribūnų kėdės (po spektaklio publika galėjo apžiūrėti objektus), nusidriekusios į viršų sumontuotos scenos šonuose, nevalingai atkreipė dėmesį, atitraukdamos nuo instaliacijos vyksmo ir kurdamos paralelinį foną, kiek primenantį nejaukius sustingusius Giorgio de Chirico paveikslus. Nedrįsčiau teigti, kad tai buvo neveikiantis ar numatytas Goebbelso instaliacijos papildymas, bet mane jis kiek blaškė: norėjosi vizualiai labiau fiksuotos erdvės, pripildytos tik muzikos, garsų ir objektų.

Kalbant apie „Stifterio daiktų“ garso partitūrą, verta pažymėti, kad Miuncheno firma ECM, išleidusi didžiąją daugumą Goebbelso muzikos kūrinių įrašų, šio spektaklio įrašą taip pat išleido CD pavidalu ir, klausantis vien tik jo, įspūdis yra stiprus pats savaime, savo akusmatine prigimtimi sukuriantis ne mažiau įtaigius vaizdinius nei regėtieji vaizdai scenoje. Goebbelsą, kaip teatro kompozitorių, nuojauta veda trapiu, kartais sunkiai logiškai apčiuopiamu, bet emociškai stiprių įspūdžių prisodrintu keliu, puikiai perteikiančiu akustinę spektaklio realybę klausytojams.

„Stifterio daiktus“, kaip ir kitus minėtus Goebbelso pastatymus, rėmė daugybė fondų, festivalių ir teatrų, autorius juos realizavo Lozanos Vidi teatre („Théâtre Vidy-Lausanne“), Šveicarijoje, jau senokai tapusiame jo darbo vieta ir kūrybinių ieškojimų laboratorija. Kompozicijos koncepcija, režisūra ir muzika yra Goebbelso, o garso takelį padėjo sukurti net keli asistentai: Hubertas Machnikas (muzikos programavimas), Willis Boppas (garso dizainas), Matthiasas Mohras (asistentas ir muzikos vadovas). Už galimybę pamatyti ir išgirsti Goebbelso kūrinį publika gali būti dėkinga Klaipėdos koncertų salei, Goethes institutui, festivaliui „Permainų muzika“ ir, ko gero, tam faktui, kad Klaipėda buvo išrinkta šių metų Lietuvos kultūros sostine. Net neabejoju, kad „Stifterio daiktai“ juos mačiusiems įsimins ilgam.