7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paroda skaitantiems mintis

Rasmos Noreikytės paroda „Pasakojimas / audimas“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

Aleksandra Fominaitė
Nr. 42 (1236), 2017-12-15
Dailė
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.

Nauja personaline paroda Rasma Noreikytė, žymi taikomosios, tradicinės tekstilės menininkė, tarptautinių projektų stipendininkė, pagerbia „audėjų audėja“ vadintą, a.a. vilkaviškietę Mariją Danilaitienę (1949–2017) ir mažeikietę Adolfiną Tarvydienę (1918–2011). Tai vieša padėka audėjoms, daug metų paskyrusioms kruopščiam, lėtam darbui, kur „tik tūkstančius kartų pakartotas veiksmas duoda rezultatą“ (bernardinai.lt, 2010-08-23, Marija Danilaitienė. Dedant siūlą prie siūlo), dabar Lietuvoje dažniausiai laikomam „moterišku“.

 

Lietuvių kultūroje audėjos itin gerbiamos, ypač dainose ir pasakose: turi ypatingų, magiškų sugebėjimų. Su audimu siejamas ir bičių deivės vardas: jų judėjimo ypatybės primena audimą (skraidydamos bitės orą „audžia“, dainose korius „siuva“). Visgi eksponuojama vyro staklėse nuotrauka, įvairių šalių kultūrų istorija, Gerharto Hauptmanno pjesė „Audėjai“ („Die Weber“, 1892) liudija, kad seniau audė toli gražu ne vien moterys. Anot M. Danilaitienės, (įvairių šalių) berniukai į stakles sėda entuziastingiau nei mergaitės, nors profesionaliai audžia daugiausia moterys. Tautinės tekstilės tyrinėtojai, etnografai Virginijus Kašinskas, Vytautas Tumėnas ir kt., rodos, nekompleksuoja dėl profesijos.

 

Visgi audėjos čia trys. Trečiosios, autorės, santykis su meistrėmis gana aiškus, o štai su žiūrovu – keistas. Aprašyme jo klausiama: „Kokia Tavo istorija? Kas Tau yra audimas?“ Ši subtilybė – „Tu“ didžiąja – suponuoja intymesnį požiūrį į pašnekovą, tam tikrą artumą, bičiuliškumą. Pats audimo procesas, turintis meditatyvaus sakralumo, vienumos, atsiskyrėliškumo, tradiciškai ir techniškai – „naminis“ (nors pinant juostas esu mačiusi ir tarpmiestiniame autobuse). Parodos anonse autorė pabrėžia, kad audimo procese „neretai ne užbaigimas tampa tikslu, o dialogas. Dialogas su žmonėmis, istorijomis ir kasdienybe.“

 

Kaip tik dialogui su žmonėmis čia trūksta esminių jungčių: kūrinius lydinčių aprašymų. Šiuo keistu gestu menininkė atsisako artimos komunikacijos su žiūrovu. Kreipdamasi „Tu“, siekia artimesnio kontakto, bet čia pat jam užkerta kelią, nesidalindama svarbia informacija. Paprašyta galerijos darbuotoja papasakoja apie eksponatus, rodo autorės ranka surašytus darbų aprašymus, kurių nepanorėta iškabinti nusprendus, kad jų „nereikia“. Negirdėjusieji autorės, atidaryme pristatančios savo kūrinius, ar, tarkim, užsieniečiai arba tie, kurie su audėjų bendruomene (kur šie dalykai žinomesni) nebendrauja, nuo jos lyg atskiriami. Kam salės kampe sudėti pageltę sovietiniai laikraščiai? Kieno tos pėdos, spaudžiančios staklių pedalus: autorės ar minėtų audėjų? Kas sutrukdė supažindinti publiką su faktais, priklausančiais juk ne autorei, o Lietuvos istorijai? Kodėl, simboliškai dedikuodama parodą visoms Lietuvos audėjoms, ji nepaiso jų asmeninių istorijų detalių? Atsainus požiūris susiaurina kūrinių suvokimą, daro istorijas prieinamas tik nedideliam būreliui žiūrovų. Kūriniai juk rodomi ne mažo miestelio, kur gyventojai žinias „ant sparnų išnešioja“, bet sostinės senamiestyje esančioje galerijoje. Paaiškinimai vaizdą pakeičia: suasmenintos detalės atgyja, kelia asociacijų, tampa „savesnės“. Kampe sudėti sovietmetį menantys laikraščiai, pasirodo, ne šiaip retrodetalė: į juos autorė rado susuktą A. Tarvydienės nebaigtą audeklą.

 

Pasigedau ir daugiau audėjų darbų, kurių, tikiu, nesunku gauti – tokia gausybė jų išlikusi. Rodomi darbų juodraščiai (piešiniai ant milimetrinio popieriaus – A. Tarvydienės nebespėti išausti jos tėvelių portretai), audimo priemonių interpretacijos (gobeleno technika išausti audimo raštų rinkiniai), jos neužbaigtas audeklas. Vyriškis prie staklių, pasirodo, A. Tarvydienės vyras: priešingai patriarchalinei tradicijai, jis neįvardijamas.

 

R. Noreikytės darbai yra pelnę pripažinimą tarptautinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje: Italijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Argentinoje, JAV – ar ten jie irgi pristatomi be pavadinimų? Ironiška, kad ir M. Danilaitienės darbai eksponuojami visame pasaulyje, o parodoje jai pačiai atminti gimtosios šalies galerijoje jiems vietos neskirta.

Retroestetiką pabrėžia oficialios, fotoateljė darytos audėjų nuotraukos ir jų sukabinimo būdas, primenantis sovietinę „garbės lentą“. Tad daug dėmesio skirta būtent atminimui, tradicijai, senovės meistrių kūrybos viešinimui: daug kas liko neužfiksuota, raštų sąsiuviniai dulka ant aukštų (anot V. Kašinsko, tradiciniai audeklai naudojami ir nepagarbiai: pvz., bulvėms podėlyje uždengti). Vartotojiškam mąstymui svarbesnis yra daiktas – darbo rezultatas, o darbo eiga nematoma ir nesvarbi. Bet audėjoms būtent kasdieniai procesai buvo visas gyvenimas. M. Danilaitienės žodžiais, norėdama išmokti retą audimo raštą, jos mama, garsi audėja Salomėja Vaškevičienė, paauglė ėjo pėsčiomis 20 km į Kalvariją (santaka.info/?sidx=25510).

 

Neįkainojamą patirtį svarbu įamžinti perteikiant taip, kad keliautų laike toliau, deramai ją iškomunikuojant. Anot gramatikos tikrinimo tinklalapio „Grammarly“, „Gera gramatika – kaip asmeninė higiena. Jei norite, galite ją ignoruoti, bet nesistebėkite, kai žmonės darosi savo išvadas.“ Tai pasakytina ir apie „Pasakojimą / audimą“, kur būtent pasakojimui pritrūko vienos esmingiausių dalių.

 

Paroda veikia iki gruodžio 16 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.
Parodos „Pasakojimas / audimas“ fragmentas. A. Fominaitės nuotr.